Tamsus miškas

40 skyrius

Norėjau šaukti, bet balsas pasiklydo po truputi mirštančios širdies aimanoje. Laikiau jos ranką savoje, ragavau jos lūpas, mėgavausi jos kūno šiluma tik tam, kad viskas pasibaigtų.

Stoviu prie ąžuolo. Žvelgiu į jo šakas, kurios stengiasi paliesti dangų. O gal jį paremti? Dominykas žvengia žingsnį į priekį. Atsiklaupia. Atsargiai ranka nubraukia nuo tų keistų užrašų šakas ir lapus. Stebiu, kaip akimirkai jis susiraukiau.

Velnias stipriau suspaudžia man petį. Dirsteliu į jį. Jaučiau, kaip smeigtukas bakstelį man į širdį reginti liūdesiu apnykusias jo tamsias akis. Mintyse klausiu savęs, kol jis staiga tapo toks liūdnas. Tada pažvelgiu į tolį. Netoli stūksojo jo kalėjimas.

„Kas ten parašyta?" smalsauju.

Dominykas pažvelgė į mane. Šyptelėjo. Tada jo akys susitiko su Velnio žvilgsniu. Šypsena pradingo juodoje skylėje.

„Čia tiesiog persėjimas, kad tas, kuris įeis į vidų, gali niekad daugiau neišeiti."

Krimstelėjau apatinę lūpą, kad neišleisčiau jokio dviprasmio garselio. Nenustebau išgirdusi, kad tai buvo perspėjimas. Kažko panašaus tikėjausi. Juk vis dėl to, tai buvo kalėjimas paruoštas Žemynai. Man.

„Papasakok dar kartą, kodėl mes turime ten eiti?" Veliona paklausė teatrališkai paspirdama prie jos kojos gulėjusią šaką.

Susiraukiau. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

„Mes neturime ten eiti," atsakau kuo ramiau, bet mano balse vis dar juntamas susierzinimas.

„Tai kodėl mes iš viso čia esame?" nesuprato ji.

„Žinote, ir aš nesuprantu," pasiskundė Medeina. Žvorūna pasikasė paausį. Vienintelei vilkei atrodė, kad tai, kas vyko aplink ją, buvo pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje.

Stipriai apkabinau save. Aš irgi net nežinojau, kodėl būtent čia liepiau jiems mane atvesti, kodėl būtent prie šio ąžuolo taip stipriai norėjau atsidurti. Paprasčiausiai po Velionos žodžių smūgio, kad kone su Vėju esame kaip du geri draugai ir su juo galiu bet kada išgerti arbatėlės ir užkąsti sausainiukais, kilo stiprus noras atsidurti čia. Tada lyg kas būtų trakštelėję mano galvoje. Lyg spyna būtų nukritusi nuo kažkokių grotų. Į laisvę nedrąsiai kažkas po truputi keliavo į pasaulį.

Jis vis šnabždėjo man ateiti čia.

Jis vis ramiai ragino man ateiti čia

Jis vis gundė mane sakydamas, kad čia rasiu kažką, kas bus man labai svarbu ir naudinga.

Paklusau šiam balsui, šiam neatpažintam daiktui.

„Mes esame čia todėl, kad..." sučiaupiau lūpas. Miško glūdumoje kilo triukšmas. Visi tai išgirdo ir sukruto. Kažkas greitai artėjo prie mūsų.

Primerkiau akis ir mėginau ką nors išvysti tarp medžių, bet ryto šviesa menkai suteikė ryškumo daiktams.

„Būk šalia manęs," sušnibždėjo Velnias.

Linktelėjau net nežvilgtelėjusi į jį, bet pro mano akis neprasprūdo Dominykas, kuris vos pastebimai žingtelėjo arčiau manęs.

Mintyse suaimanavau. Nenorėjau, kad visi manytų, kad buvau per silpna pati savimi pasirūpinti.

Triukšmas artėjo ir pagaliau buvo įmanoma įžiūrėti, kas gi link mūsų judėjo. Tai buvo dvi nedidelės figūros. Greičiausiai kokie vaikai. Tačiau mūsų pasaulyje ir vaikai buvo pavojingi.