Tamsus miškas

19 skyrius

Jaučiu, kaip jo, asmens, kuris kadaise buvo mano draugas, padarytos žaizdos traukiasi. Norėčiau, kad jis justų jų suteiktą skausmą. Tačiau palyginus su mano kančia, kurią sukelia jo jai pasakojami melai, yra žymiai stipresnė ir viską draskanti. Tačiau jis nuvertina tiesos galią.

Vaistų tvaikas ir prislopinti balsai ištraukė mane iš tamsos, kuri laikė mane ir globojo nuo pasaulio, kuris atrodė, kad mėgo mane kankinti pačiais įvairiausiais būdais.

„Jai viskas gerai, valdove. Truputi pakilo spaudimas ir apalpo mergina. To ir reikėjo tikėtis. Per daug viskas vienu metu ant jos užkrito," kalbėjo švelnus moteriškas balsas. „Siūlyčiau jai kuo daugiau ilsėtis. Geriausia būtų, jeigu informacijos srautas būtų kiek apribotas. Kitu atveju gali būti didžiuliai padariniai, valdove. Reinkarnuotos sielos yra gan pažeidžiamos ir..."

„Ir?" Kaspijano suirzęs balsas nugriaudėjo kažkur netoliese. Žinojau, kad reikėtų atsimerkti, tačiau akių vokai atrodė, kad svėrė tonas. Jaučiausi silpna ir pavargusi. Net kvėpuoti buvo sunku.

„Kuo daugiau laiko jos praleidžia užsidariusios, tuo daugiau jos atgauna prisiminimų," jos balse buvo justi kaltė. Kad ir kas buvo toji mergina ar moteris, kažkodėl įsivaizdavau, kad tardama šiuo žodžius ji tiesioginę to žodžio prasme sumažėjo prieš Kaspijaną.

„Mes to tikrai nenorime," tarė jis po akimirkos. Jo balse buvo justi suirzimas.

„Negi nenorite, kad jos siela galutinai baigtų formavimąsi?" moters balse buvo nustebimas.

„Kai kurių dalykų neverta prisiminti. Tie prisiminimai... jie nėra geri. Geriau, kad ji neatgautų savo atminties. Taip bus ji... apsaugota nuo skausmo. Juk todėl sielos grįžta viską užmiršusios – tam, kad galėtų gyventi iš naujo ir kurti naujus prisiminimus."

Mintyse įsivaizdavau, kad moteris linkteli. Po akimirkos girdėjau tylius batelių kaukšėjimus, veriamų durų garsą.

„Kad aš galėčiau atsikratyti atsiminimų taip lengvai," girdėjau Kaspijaną sumurmant. Jo žingsniai buvo vos girdimi. Jeigu ne staiga sukrutėjęs lovos čiužinio spyruoklės, net nebūčiau supratusi, kad jis buvo taip arti manęs. Nors ir nemačiau jo veido, jutau jo žvilgsnį. Šis tyrinėjo mano veidą ir po truputi keliavo žemyn, kol vėl sugrįžo ir pasiliko ties mano užmerktomis akimis.

„Tikrai nenorėčiau, kad tie prisiminimai sugrįžtų," jis šnibždėjo. Jo balsas virpėjo ir tai patraukė mano dėmesį. Laukiau, kad jis paaiškintų, kodėl tie prisiminimai buvo tokie blogi, tačiau Kaspijanas tylėjo, o po ilgos tylos paprasčiausiai paliko mane viena kambaryje.

Lėtu judesiu atmerkiau akis. Bliausi šviesa akimirkai apakino mane. Prireikė daugybės jėgų, kad pajudinčiau galvą, dar daugiau jų tiesiog pareikalavo rankos pakilimas. Niekaip nepajėgiau suvokti, kodėl buvau tokia silpna. Atrodė, kad kažkas būtų tyčia iš manęs išsunkęs mano jėgas ir palikęs ant lovos tik skuros, kaulų ir mėgos mišinį.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Mintyse mėginau suprasti, kodėl aš buvau iš viso kambaryje. Juk paskutinis dalykas, kurį prisiminiau, buvo tai, kad buvau su Kaspijanu ir su juo kalbėjausi. Jis... Jis buvo ne Kaspijanas. Tas jaunuolis yra Perkūnas.

Pasiremdama rankomis atsisėdau ir geriau apžvelgiau savo kambarį. Užuolaidos buvo užtrauktos ir to buvo priežastis, kodėl atrodė, kad jau vėlus metas.

Pakėliau ranką ir priglaudžiau delną prie kaktos. Galva atrodė, kad svėrė toną ir, kad kažkas nusprendė į ją gerai užtvoti. Mintyse nusijuokiau, kad gal taip turėjo jaustis žmonės, kurie padaugina velnio lašų...