Tamsus miškas

2 skyrius

Vanduo krenta nuo mano drabužių, šaltis mane apglėbia, bet visa tai man yra nereikšmingi dalykai. Faktas, kad ji čia buvo, yra pats svarbiausias.

„Einame pas mane į namus," Kamilės balsas ištraukė mane iš mano pačios minčių. Net nepastebėjau, kaip greitai prieš mus išdygo mažas miestelis, kurį mes abi vadinome savo namais. „Dėl visa pikto norėčiau dar kartelį žvilgtelėti į žemėlapius."

Linktelėjau. Man ir pačiai buvo įdomu į juos žvilgtelėti ir savo akimis įsitikinti, kad tai, ką Kamilė sakė, buvo paprasčiausias neapsižiūrėjimas. Buvo sunku patikėti, kad šis ežeras galėtų būti neužfiksuotas jokiame žemėlapyje ar nuotraukoje.

„Beje, Dominykas šiandien turėjo grįžti," Kamilė tarė žvilgtelėdama į mane. Ji mėgino tai pasakyti kuo atsainiau, tačiau žodžio grįžti pabrėžimas nepraslydo pro mano ausis.

„Ir?" Aš nesupratau, kodėl turėčiau domėtis ar Kamilės brolis Vilniuje, ar namie. Su Dominyku aš esu persimetusi tik keliais žodžiais, kurie nebuvo niekuo ypatingi. Jis visados vengdavo manęs, kai būdavau jo namuose, o jeigu ir susitikdavome likimo dėka kur nors gatvėje, jis praeidavo net nepasisveikindamas. Tai mane, žinoma, įžeisdavo, tačiau prie to greitai pripratau ir ėmiau vaidinti, kad jis man yra nematomas, kaip ir aš jam.

„Nieko," Kamilė gūžtelėjo ir greičiau pradėjo minti pedalais.

Greitai aš net pamiršau Dominyką ir toliau pradėjau galvoti apie mišką ir keistą ežerą tūnanti jo tankmėje. Mėginau suprasti, kodėl mano kūnas taip keisti elgėsi regėdamas tą vandenį. Su tokiomis mintimis mes pasiekėme mūsų kelionės tikslą.

Kamilės namas buvo mūrinis, dviejų aukštų. Pastatas buvo apsuptas daugybės medžių ir kartais net būdavo sunku pastebėti, kad už šios medžių sienos buvo kažkoks gyvenamasis namas.

Prie įvažiavimo stovėjo jau ne pirmos jaunystės raudonos spalvos golfo markės automobilis, kuris, pagal Kamilės pasakojimus, turėjo priklausyti Dominykui. Jeigu gerai pamenu, ji minėjo, kad jis nusipirko jį iš savo draugo.

„Tėtis dar negrįžo," Kamilė pastebėjo, kai savo dviratį prirėmė prie sienos, kad šis stovėtų. Aš padariau tą patį. Taip pat dar užrakinau užpakalinį ratą. Tai buvo niekam tikusi dviračio apsauga, tačiau bent jau toks dalykas leido jaustis truputi saugiau paliekant savo transporto priemonę.

„Kaip jam sekasi?" Paklausiau nedrąsiai. Kamilė nemėgo kalbėti apie savo tėvus, kaip ir aš apie savuosius. Mūsų priežastys buvo skirtingos: Kamilė – dėl to, kad jai paprasčiausiai nepatiko tai, aš dėl to, kad nenorėjau jų prisiminti. Jie seniai žuvo, tačiau netekties žaizda buvo vis dar atvirai kraujuojanti. Kartais net manau, kad niekad šis skausmas, liūdesys ir pyktis dėl gyvenimo neteisingumo neišnyks.

Kamilė žvilgtelėjo į mane. Nepasitenkinimas atsispindėjo jos akyse, tačiau jis greitai išnyko.

„Gerai," tik tiek pasakė. Ji pamojavo ranka sekti paskui ją į namo vidų. Aš linktelėjau ir išspaudžiau dirbtinę šypseną ant veido.

Kamilė nieko nelaukdama mane nusivedė į savo kambarį, kuris buvo antrame aukšte, pačiame koridoriaus gale. Norint ten nueiti visados tekdavo praeiti pro Dominyko kambario duris, ant kurių visados būdavo užrašas NETRŪKDYTI. Aš niekad nekreipdavau į tas duris jokio dėmesio. Nebuvo tam priežasties.

Iki šiol.

Durys staiga atsivėrė ir aukštas, vidutinio sudėjimo jaunuolis išlindo iš kambario. Jo tamsūs plaukai buvo panašūs į paukščių lizdą. Buvo galima pamanyti, kad jis ką tik atsikėlė iš lovos. Jo pilkos akys, kurios kartais man atrodydavo esančios baltos, iškart įsmigo į Kamilę, kuri piktai kažką sau sumurmėjo. Dominykas vilkėjo paprastus plonus marškinius ir džinsus.