Tamsus miškas

36 skyrius

Mano rankos sukryžiuotos prie krūtinės. Veido mina rimta. Stebiu, kaip ragana apžiūrį mano širdį. Regiu, kaip senolės lūpos juda paleisdamos begarsius žodžius į laisvę. Negaliu net žodžiais apsakyti savo džiaugsmo žinant, kad ji su manimi.

Žvarbus vėjo šuoras ištraukė mane iš tamsos. Tyli aimana prasprūdo pro lūpas. Galva buvo sunki ir atrodė, kad ją kažkas stipriai spaudė. Nosį kuteno drėgnos žemės kvapas. Kažkur tolumoje net galėjau prisiekti, jog girdėjau krentančius vandens lašus.

„Ššš..." kažkas tarė. „Viskas gerai," ramino mane moteriškas balsas.

Girdėjau tylius žingsnius link savęs. Netrukus vėsūs ir truputi drėgni pirštai lietė mano rankas. Keistas aromatas nemaloniai kuteno nosį. Kažkas panašaus į pelėsius sumišusius su labai aitriais kvapais. Mano skrandį pradėjo tąsyti.

„Išgerk šito," tarė moteris. Prie lūpų pajutau kažką pridėto. Pramerkiau akis. Priešais mane buvo metalinis puodelis, o jame buvo tamsus tirštas skystis, kuris dvokė vėmalais. Man pradėjo ašaroti akys, veidas susiraukė, o ranką kilstelėjau, kad patraukčiau tą daiktą nuo savęs.

„Ne," moteris tarė truputi griežtesniu tonu. „Tau reikia tai išgerti."

Mano akys užsivėrė.

Moteris įspraudė puodelio viršūnę man tarp lūpų visai nekreipdama dėmesio į mano nenorą. Netrukus tas bjaurus skystis palietė mano liežuvį. Norėjau išspjauti tą šlykštynę, tačiau viena moters ranka laikė mane tvirtai ant lovos, kol kita tik dag daugiau grūdo man to skystalo.

Ta bjaurastis keliavo mano gerkle. Man tai nepatiko ir pradėjau tik dar labiau muistytis. Mane vimdė.

Moteris patraukė puodelį, tačiau manęs nepaleido. Ji padėjo savo delną ant mano burnos.

„Praryk," paliepė ji man švelniai.

Pamėginau pasukioti galvą į šalis ir pasakyti jai ne, tačiau šioji moteris buvo stipri, o aš silpna.

„Praryk," pakartojo ji savo paliepimą. Nenoriai tai padariau. „Šaunuolė," ji patraukė savo delną nuo mano burnos. Susiriečiau į kamuoliuką. Kone jutau, kaip tas bjaurus skystis lėtai keliauja po mano kūną.

Man buvo bloga.

Jaučiausi tarsi dūsčiau. Man trūko oro. Kad ir kaip intensyviai mėginau jo pasiimti į kūną, jo man vis trūko.

Girdėjau moters sunkiai atsidūstant. Metalinis puodelis buvo garsiai padėtas ant kažkokio kieto paviršiaus. Netrukus sekė girgždančios medienos garsas.

„Tuoj pasijusi žvali ir sveika," tarė moteris.

Pramerkiau akis. Aš gulėjau ant lovos, o priešais ją stovėjo kėdė. Ant šios buvo įsitaisiusi graži moteris ilgais ir juodais kaip naktis plaukais, kurie netvarkingomis sruogomis krito ant jos pečių. Jos ryškiai žalios akys, kurios priminė katės, žvelgė į mane su neslepiamu pasišlykštėjimu. Ji vilkėjo paprasta suknia su daugybę šniurelių prie kurių galų buvo pririštos įvairios žolelės, žiedai ir menkučiai maišeliais.

„Kur aš?" paklausiau mėgindama apžiūrėti patalpą. Ji buvo nedidelė ir apšviesta tik kampuose išdėliotomis žvakėmis. Kampuose regėjau kažką judant. Primerkiau akis ir geriau mėginau įžiūrėti.

„Tai rupūžės," tarė moteris. „Ir taip, aš ragana," atsakė moteris į klausimą, kuris net nespėjo dar susiformuoti mano galvoje. „Tu esi mano namuose. Kol kas," pridėjo greitai.