Tamsus miškas

4 skyrius

Mano rankos pavirto kumščiais prisiminus, kodėl taip ilgai buvau įkalintas nežinioje, skausme ir liūdesyje. Metas atsikovoti tai, kas priklauso man.

Vos tik atsikėlus teko pulti daryti pusryčius, maitinti žvėrelius, jeigu norėjau turėti laisvą dieną, kurią galėčiau praleisti klajojant po miškus, kurie turėjo savo istorijų. Vienus šios gąsdino, o kitus tik prajuokindavo. Močiutė neskubėjo keltis iš lovos. Ji tik paprašė atnešti iš virtuvės jos vaistus ir stiklinę vandens. Tada su šypsena veide ji palinkėjo man įdomios dienos. Gaila, tačiau jos šypsena man nepakėlė nuotaikos, o tik pasodino daugybę baimių, kurios it kokios piktžolės greitai pradėjo augti, daugintis...

Papurčiau galvą. Neigiamų minčių tikrai man nereikėjo. Juk mintis gali virsti veiksmu. Reikia turėti tik gražias ir kupinas vilties mintis. Be vilties mes būtume tušti ir liūdni.

Stipriai suspaudžiau rankomis dviračio rankenas, atsisėdau ant sėdynės, tačiau padėti pėdų ant pedalų ir minti į priekį, neskubėjau. Mano akys su liūdesiu vis žvelgė į namą, kuris atrodė šiandien tamsesnis ir šaltesnis nei įprastai.

„Kantrime!" išgirdau savo vardą. Pažvelgiau į gatvę, kurioje stovėjo Kamilė ir man savo ranka mojavo pajudėti. Ant jos nugaros buvo raudona kuprinė, kurioje net nereikėjo abejoti, kad buvo galima surasti kompasą, vandens, maisto ir ne vieną kopiją įvairių žemėlapių.

Draugės akyse buvo begalinis džiaugsmas ir nekantrumas pradėti nuotykį, kuris taps mūsų maža paslaptimi. Kamilės nuotaika plito it gripas; greitai užsikrėčiau ir plačiai nusišypsojau. Mintys apie namą, močiutę ir kitus liūdnus dalykus išnyko tarsi jų niekad ir nebūtų buvę.

Dviračio ratai pradėjo suktis, o aš tolti nuo pastato. Netrukus miestelis pasiliko už mūsų nugarų.

„Spėju, kad nemiegojai šiąnakt," nusprendžiau prabilti pirma. Kamilė visą laiką buvo užvėrusi savo burną, akys įsmeigtos tik į priekį, o jos kojos atrodė, kad nori sumušti kokį nors dviračio minimo rekordą. Man teko nemažai pasistengti, kad nuo jos stipriai nenutolčiau.

„Ne," atsakė trumpai ir žvilgtelėjo į mane. „Tu raudona," pastebėjo ji.

Aš pavartaliojau akis.

„Tai, kad turiu paskui tave skuosti," pakomentavau.

Kamilė truputi paraudo iš gėdos ir jos kojos pradėjo lėčiau minti pedalais. Greitis žymiai sumenko ir tai man patiko. Dabar bent jau galėjau normaliai pripildyti savo plaučius oro ir leisti raumenims pailsėti. Ko jau ko, tačiau nenorėjau, kad kitą dieną kiekvienas žingsnis man būtų kančia.

„Atsiprašau. Tiesiog noriu kuo greičiau ten nuvykti," atsiprašinėjo Kamilė, tačiau nei jos balse, nei akyse, nei veide nebuvo jokio ženklo, kad ji iš tikrųjų gailėtųsi.

Aš linktelėjau ir išspaudžiau šokią bei tokią šypseną.

Todėl, kad nebereikėjo kaip beprotei minti pedalais, pradėjau aš dairytis aplinkui. Mūsų dviračiai riedėjo žvyrkeliu. Labai džiaugiausi mintyse, kad šiuo kelių nevažinėjo jokie automobiliai. Jau buvo kelios dienos, kai iš dangaus nenukrito joks vandens lašelis, už tat saulė kepino visu savo pajėgumu. Žvyrkelis buvo sausas ir jo dulkės net po dviračio ratais pakildavo gan aukštai. Net nesinorėjo įsivaizduoti, koks dulkių debesys pakiltų, jeigu mašina pravažiuotų.

Mano akys kilstelėjo truputi į viršų. Iš vienos pusės buvo miškas, iš kitos laukymė, kurioje ganėsi kelios karvės. Jos visai nekreipė į mus dėmesio ir sau gulėjo ant žemės. Danguje sklandė keli gandrai.