Tamsus miškas

16 skyrius

Mano pirštai lėtai pakilo prie krūtinės. Atsargia, tarsi tai būtų pats trapiausias dalykas pasaulyje, išsitraukiau iš po savo kadaise buvusių baltų lininių marškinių žalvarinį pakabuką, kuris buvo pritvirtintas ant odinės virvelės. Patrinu jį. Viltis ir džiaugsmas manyje suriaumoja.

Gulėjau lovoje ir žvelgiau pro langą. Lauke jau nebežaidė žaibai, griaustiniai ir lietus. Gamta nurimo, bet mano minčių uraganas vis dar karaliavo mano galvoje. Norėjau suprasti, kas aplink mane pradėjo dėtis, bet kartu ir dėkojau, kad Kaspijanas visko nenumetė ant manęs ir nusprendė viską duoti man po tam tikrą porciją. Pats faktas, kad vienaip ar kitaip aš buvau atsakinga dėl močiutės mirties, buvo skaudus dalykas.

Tai, kad aš su Kamile paleidau Velnią tikrų tikriausią mitologinę pabaisą, buvo kitas neįtikinamas dalykas. Jaučiausi staiga papuolusi į fantastinę istoriją.

Man reikėjo laiko, kad tai galėčiau suvirškinti.

Užmerkiau akis ir leidau miegui mane pagrobti. Iš pradžių buvo paprasčiausias niekas. Jis mane įkalino savo tyloje ir tamsoje. Čia nebuvo nieko. Net to fakto, kad aš egzistavau. Atrodė, kad aš buvau viskas, ir kartu niekas.

Ramybė.

Bet tamsa pradėjo trauktis. Atrodė, kad kažkas sugriebė už tamsos skraistės galo ir po trupti pradėjo drabužį atitraukti nuo spalvingų daiktų. Su jų pasirodymu atsirado ir garsai bei kvapai.

„Gėlės nublanksta kai jos šalia tavęs," kažkas tarė man už nugaros. Tas balsas buvo vyriškas, gilus ir kartu melodingas.

Suglumusi apsisukau. Prieš mane stovėjo gal dvejais ar trejais metais vyresnis vaikinas. Jo juodi plaukai netvarkingomis sruogomis krito ant jo veido, dengė jo ausis, tačiau jie nebuvo ilgi, kad siektų jo plačius pečius. Jo akys buvo tokios tamsios, kad atrodė, kad šio buvo tokios pačios spalvos kaip ir jo plaukai. Jo veidas švelnių bruožų, tačiau žandikaulio linija tvirta, smakras skeltas. Vaikinas vilkėjo baltus, laisvus marškinius, pilkšvas kelnes ir odinius batus iki kelių.

„Ką?" tariau truputi primerkdama akis.

„Gėlės. Jų grožis neprilygsta tavajam," tarė vaikinas. Jo akys stebėjo mane. Nuoširdi šypsena iškraipė jo veidą. Vos radau savyje jėgų, kad galėčiau nusukti savo žvilgsnį nuo jo veido ir uždaryti savyje troškimą leisti pirštams lėtu ir atsargiu judesiu keliauti jo žandu.

Aš sėdėjau pievoje. Mane supo aukštos žolės, skraidė įvairūs vabzdžiai, o šiltas vasaros vėjas mylavo mano ilgus plaukus. Aš vilkėjau ilgą žalsvą suknią su virve per juosmenį.

„Tau viskas gerai?" paklausė vaikinas prisėdamas šalia.

Pažvelgiau į jį. Jo akys su nerimu žvelgė į mane. Tačiau ne emocijos jo veide privertė mano širdį krūtinėje pagreitėti, o pats faktas, kad mūsų veidus skyrė tik nedidelis atstumas. Stebėjau, kaip jis kilstelėjo savo ranką ir, nelaukdamas momento, kada mano lūpos prasiskirs ką nors pasakyti, jo pirštai nubraukė užkritusius plaukus nuo veido.

„Žinai, man patinka gėlių vainikas ant tavo galvos," tarė jis.

Nejučiomis aš pasilenkiau arčiau jo. Jo pirštai vis dar keliavo mano veidu. Keisčiausia buvo tai, kad norėjau, kad šie kuo ilgiau liestų mane.

„Net neįsivaizduoji, kaip ilgai jį dariau," girdėjau save tariant. Mintyse nustėrau. Kodėl aš tai pasakiau?

„Ir, kodėl jį darei?" žaismingai paklausė. Danguje skraidė paukščiai, o saulės šiluma mane apgaubė. Ją mėgavausi, tačiau abejojau, ar jo kūno šiluma galėtų prilygti jo.