Tamsus miškas

5 skyrius

Jie žino, kad aš radau kelią iš jų kalėjimo. Jie grįžta vėl mane įkalinti. Aš nepasiduosiu. Šįkart būsiu aš gudresnis.

Sekančią dieną buvo tamsu. Aš mėgau lietų, žaibus ir griaustinio koncertą, tačiau tai buvo pirmas kartais kai jo nekenčiau, nes tai užkirto kelią sužinoti daugiau apie tamsųjį mišką.

Tarsi to nebūtų pakakę, visą dieną už lango pliaupė tarsi iš kibiro. Atrodė, kad dangus nusprendė užlieti vandeniu visą pasaulį ar bent jau Lietuvos vieną kampą.

Susiraukusi pasitraukiau nuo lango ir atsisėdau ant savo lovos, kuri išleido duslų atodūsį. Aš į tai nekreipiau dėmesio ir arčiau savęs prisitraukiau savo dienoraštį, kuriame vakar užrašia

u savo ir Kamilės nuotykį miške. Tam aš sugaišau pusę nakties, kadangi norėjau kuo detaliau viską aprašyti.

„Siluetas," perskaičiau garsiai kelis kartus paryškintą žodį ant popieriaus lapo. Kuo daugiau galvojau apie jį, tuo labiau tapau įsitikinusi, kad man tai tik pasivaideno. Ten nebuvo jokio kito žmogaus. Tas mano įsivaizduojamas siluetas galėjo paprasčiausiai būti šešėlių žaismas saulei išlindus iš už debesų arba, vėjui papūtus, pasikeitė lapų padėtis. Tai sukūrė naujus šešėlius. Turėjau jaustis patenkinta savo paaiškinimais, bet tokia nesijaučiau. Giliai savyje aš supratau, kad tiek daug jų suradau tik todėl, kad nenorėjau pripažinti, kad gal tai buvo tikra.

Užverčiau dienoraštį ir paslėpiau jį po pagalvę. Buvo kvaila tai daryti. Mano močiutei nerūpėjo mano vidinis pasaulis, bet už tat jis rūpėjo Kamilei, o šioji nežinia kada gali pasirodyti.

Mano močiutė buvo suirzusi, kad visa diena buvo sugriauta, tačiau kartu ji kartu ir džiaugėsi, kad nereiks naudotis laistytuvais.

„Reikia džiaugtis tuo, ką gauni," tarė ji man, kai susiraukusi skutau pernykščio derliaus bulves.

„Ir džiaugiuosi," tariau sarkastiškai ir pakėliau į viršų pačią mažiausią šio pasaulio bulvę. Kas blogiausia, tik tokios bulvės ir teliko. Pačias didžiausias būdavo paprasta nuskųsti ir jas visados mieliau imdavau, taip užsidėdama kilpą ateičiai.

„Tai ką geresnio vakar su Kamile darėte?" paklausė ji padėdama puodą ant stalo. Po kelių minučių jis buvo pilnas vandens.

„Buvome miške," nenoriai prisipažinau.

„Ir ką geresnio ten darėte?"

Aš įmečiau nuskustą bulvę į kriauklę ir dirstelėjau į močiutę. Jos delnai buvo padėti ant stalo, akys įsmeigtos į vandenį, o pats veidas atrodė kaip bejausmė kaukė.

Šiurpas perbėgo per mano kūną regint tokią močiutę. Varpai pradėjo mano galvoje skambėti, perspėdami apie pavojų apie kurį neturėjau net žalio supratimo.

Greitai paėmiau kitą bulvę ir pradėjau ją skųsti. Likau nustebusį pamačiusi, kad sugebėjau ją nuskųsti per kelias sekundes.

„Nieko įdomaus," tariau.

„Nejaugi?"

Linktelėjau ir pagriebiau kitą bulvę.

„Tiesiog paklaidžiojome miške. Žinai, kaip ir visados."

Močiutė išleido hmmm garsą ir priėjo prie spintelės. Iš jos išsitraukė maišelį druskos.

„Pamiršau paminėti, kad ponia Raibienė buvo atėjusi per pietus teirautis apie Kamilę. Ji atrodė sunerimusi, o kai paminėjau mišką, jau maniau, kad grius negyva prie mano kojų."

Bulvė į kriauklę, kitą bulvę į rankas.

„Tikrai?"

„Ji ėmė prašyti, kad tau neleisčiau ten eiti. Moteris rimtai atrodė išsigandusi."

Tylėjau. Paėmiau kitą bulvę į rankas.

„Ji tiki visomis tomis pasakomis apie mišką," ji pradėjo kalbėti toliau, kai suprato, kad aš neištarsiu jokio žodžio. „Liūdna, kai žmogus ima tikėti paskalomis."

Linktelėjau ir pagriebiau kitą bulvę.

„Man nesvarbu, ar eini, ar ne į tą mišką, bet buk atsargi ir galvok galva, o ne Kamilės nuotykių troškimu. Ta mergina vieną dieną tikrai prisidirbs."

„Nesijaudink, aš būsiu atsargi," tariau su menkute šypsena veide.

Močiutė linktelėjo ir, priėjusi prie manęs, pradėjo plauti bulves tyloje.