Tamsus miškas

39 skyrius

Žemynos veidas atrodė neįskaitomas. Mėginau užduoti jai klausimus, tačiau ji į juos neatsakinėjo ir apsimetinėjo, kad visai manęs negirdėjo. Ragana sugrįžo atgal į kambarį ir pranešė, kad netoli yra Perkūno žmonių. Jie žino, kad mes čia, tačiau jie net negali įsivaizduoti, kokius mus jei gali rasti.

„Ji nepaminėjo paties svarbiausio dalyko," tyliai tarė Velnias.

„Kokio?" paklausiau giliai įkvėpdama. Mintyse ruošiausi pačiam blogiausiam dalykui.

„Kad Perkūnas pasirūpino gaisru tavo name," jo balsas tavo vos girdimas.

„Ką?" kūnas atšalo keliais laipsniais.

„Tavo močiutė mėgino nuvaikyti juos ir Perkūnas įniršo. Jis norėjo, kad tu būtum kuo arčiau jo ir... na... tavo močiutė buvo kelyje su žiniomis, kurios jam buvo nepalankios."

Stipriai sumerkiau akis.

Viena buvo aišku, kad niekas nebuvo aišku. Ne, gal klydau. Vienas dalykas vis tiek buvo nepakitęs: man nepatiko pasaulis, kuriame staiga buvau priversta įkirsti.

Nepatiko man jis nei anksčiau.

Nepatinka jis man nei dabar.

„Tiesiog kvėpuok. Giliai," nurodinėjo Velnias. Jis stovėjo keli žingsniai nuo manęs ir tiesiog stebėjo mane. Regėjau jo akyse norą prieiti prie manęs, paliesti mane ir nuraminti savo švelniu prisilietimu. Bet jis tvardėsi ir jam buvau dėkinga už pastangas. Šiuo metu man reikėjo tiesiog likti vienai, o jo buvimas šalia ar net prisilietimas iššaukė jausmus, kurie tik trukdydavo man suvokti, kas vyksta.

Kelias minutes tiesiog stovėjome abu tyloje. Šioji tyla buvo bauginanti.

„Ką darysime?" galiausiai nusprendžiau prabilti. Žvilgsnis įsmigęs į aplink mano kojas apsisyjančius augalus.

„O ką norėtum daryti, Žemyna?"

Šyptelėjau ir palingavau galvą į šalis.

„Kantrimė," pataisiau jį greitai mirksėdama, kad ašaros neiškristų.

Velnias linktelėjo.

„O ką norėtum daryti, Kantrime?"

„Kaip manai, jeigu nieko nedaryčiau ir tiesiog pabėgčiau į užsienį?"

Jis sunėrė rankas prie krūtinės.

„Jie tave seks. Kiekvienoje šalyje yra koks nors būrelis dievų. Nuo tų nepabėgsi."

Sudrėkinau liežuviu lūpas ir pritariamai linktelėjau.

„Tada belieka naikinti tai, kas man trukdo gyventi ramybėje," žengiau arčiau Velnio. Jis stebėjo, kaip lėtai artėju prie jo. „Aš tikrai atsiprašau," tariau kiek drebančiu ir netvirtu balsu. „Jeigu galėčiau pakeisti praeitį, tikrai nebūčiau taip pasielgusi," mes žvelgėme vienas kitam į akis. Nesusilaikiau ir pridėjau savo delną ant jo žando. Jis buvo švelnus ir šiltas po mano pirštais.

„Aš niekados tavęs ir nekaltinau," neatitraukdamas savo akių nuo manės jis pasilenkė į priekį. Vargani centimetrai skyrė mūsų veidus, mūsų lūpas.

Tie vargani centimetrai virto milimetrais jam priglaudus savo kaktą prie manosios. Jo šiltas kvėpavimas kuteno man lūpas ir pildė galvą įvairiomis mintimis, kurios tik greitino mano pulsą.

„Visus tuos metus mane palaikė tik viltis, kad kada nors atsivers mano kalėjimo durys ir turėsiu dar vieną galimybę tave išvysti, tave paliesti," kalbėjo jis lėtai prislopintu bei gundančiu balsu.