Tamsus miškas

13 skyrius

Žmonės linkę tikėti tik dabartimi, o praeitį linkę nurašyti kaip pasaką. Aš to nedarau ir pasaką padarysiu realybę. Grąžinsiu į savo ir jos gyvenimą tą džiaugsmą, kuris buvo neteisėtai iš mūsų atimtas melais ir pavydu.

Kaspijanas pasibeldė į mano duris vakare, kai saulė jau buvo po truputi pradėjusi leistis ir tamsa slinko iš savo slėptuvės. Vaikinas buvo apsirengęs keistus drabužius. Man prireikė kelių minučių, kad suprasčiau, jog šie yra skirti jodinėjimui ir, kad jo rankose buvo didžiulė dėžė su mano vardu ant jos.

„Mums reikia pasikalbėti," tarė jis padėdamas dėžę ant lovos. Aš nulydėjau ją akimis. Mintyse mėginau suprasti, kam jis ją man atnešė.

Linktelėjau galvą. Pritariau Kaspijanui. Mums tikrai reikėjo pakalbėti. Ypatingai man nedavė ramybės tas pokalbis. Ką turėjo moteris omenyje minėdama baltų dievus?

„Lauksiu tavęs apačioje. Paskubėk," tarė jis draugiškai. Jo veide buvo didžiulė nuoširdi šypsena.

Tik jam išėjusi aš pajudėjau iš savo vietos. Nenoriai atvėriau dėžę, kad rasčiau jodinėjimui skirtą aprangą. Žinojau, kad netoli dvaro yra arklidės, tačiau net neįtariau, kad juose yra žirgai. Aš jau čia palyginus seniai, bet neturėjau jokio smalsumo tyrinėti šį pastatą ar mėginti su kuo nors bendrauti. Praradimo skausmas vis dar skaudžiai smaugė mane ir žudė bet kokį mano sumanymą pasprukti iš liūdesio karalystės.

Nenoriai persirengiau ir nuskubėjau laiptais žemyn. Jaučiausi keistai vilkėdama prie kūno prigludusius drabužius. Jaučiausi taip tarsi iš viso nieko nevilkėčiau, bet regėdama save veidrodyje su man neįprastais drabužiais... aš atrodžiau kitaip... gražiai.

Nusišypsojau

Kaspijaną radau laukiant lauke. Jo rankose buvo dviejų žirgų vadelės. Žirgai buvo dideli ir juodi kaip pati naktis. Jie ramiai stovėjo, jų anglies spalvos akys žvelgė tik į vieną tašką.

Kaspijanas ne iškart suprato, kad stoviu jam už nugaros ir grožiuosi žirgais. Iš pirmo žvilgsnio galėjai suprasti, kad šiems gyvuliams niekad neteko dirbti jokio sunkaus darbo. Buvo galima pamanyti, kad visą gyvenimą juos tik lepino, šukavo ir leido daryti, ką jie norėjo.

„Ant kurio žirgo norėtum joti?" paklausė Kaspijanas net nežvilgtelėjęs į mane. Aiktelėjau iš to netikėtumo. Man prireikė visos sekundės, kad susigriebčiau ir žengčiau arčiau jaunuolio. Mano žvilgsnis buvo įsmigęs du gražuolius padarus. Mintyse mėginau nuspręsti, kuris atrodė mieslesnis.

„Aš nemoku joti," tariau atvirai, kai ranką kilstelėjau, kad paliesčiau žirgo kaklą, kuris buvo arčiausiai jaunuolio.

„Tam aš ir esu čia," nusišypsojo nuoširdžiai ir padavė man glostomo žirgo vadeles. Jis matyt pamanė, kad renkuosi priešais mane stovintį padarą.

Jis nesuklydo.

„Kodėl?" nesusilaikiau nepaklaususi.

„Nes visi turi mokėti jodinėti," atsakė jis kaip mažam vaikui. Atrodė, kad buvo visai logiška, kodėl mes abu buvome prie dviejų gražių padarų.

Stipriai suspaudžiau lūpas ir iškvėpiau pro nosį. Mintyse mėginau suprasti, kodėl šis jaunuolis ir jo šeima nusprendė man padėti. Juk aš buvau niekas ir neturėjau jokio vertingo turto jiems. Iš kirmino buvo daugiau naudos nei iš manęs.

„Aš palaikysiu žirgą, o tu pamėgink atsisėsti," tarė Kaspijanas. Jo akys įsmeigtos į mano staiga surimtėjusi veidą.

Žiojausi priešgyniauti ir jam pasakyti, kad aš tikrai nenorėjau jodinėti. Mieliau tiesiog eičiau šalia šio padaro ir grožėčiausi artėjančia dienos pabaiga, bet jo rimtos akys sakė, kad jokių atsikalbinėjimų jis nepakęs ir vis tiek gaus tai, ko jis norėjo.

Mano pečiai truputi nukrito. Jo šypsena tapo platesnė.

Iš antro karto man pavyko atsisėsti ant žirgo nugaros. Buvo keista į viską žvelgti iš taip aukštai. Aukščio baimės neturėjau niekados, tačiau dabar nusprendžiau pakeisti savo pažiūras ir įsigyti naują baimę. Tarsi šio naujo pojūčio būtų per mažai, žirgas pradėjo judėti vietoje. Mano kūnas įsitempė, o širdis atrodė, kad nusirito ant žemės ir kažkur pasislėpė žolėje su kitais vabzdžiais.

„Nesijaudink," tarė Kapsijanas atsargiai paleisdamas savo pirštams paliesti mano dešinę koją prieš jo visam delnui nusileidžiant ant žirgo šono. Keisti virpuliukai pakilo iš tos vietos ir išsiskaldė po visą mano kūną. „Niekas dar nesiskundė mano pamokomis."

„O ar teko daug ką mokinti?" paėmiau iš Kaspijano vadeles į savo rankas.

„Tu būsi pirmoji," mirktelėjo jis man.

Mano veidas turėjo pasirodyti jam labai juokingas, kadangi greitai pro jo gražias rausvas lūpas pradėjo keliauti juoko garsai.

„Atsargiai, nes kitaip išsinarinsi žandikaulį," tarstelėjo jis ir greitu, mikliu judesiu užšoko ant savo žirgo. Jis paragino jį prieiti arčiau manojo padarėlio, kuris nerimo savo vietoje su kiekviena praėjusi minutę. Atrodė, kad mano žirgas mirė iš nekantrumo, kada galės pagaliau pasileisti į priekį.

Tai mane gąsdino.

„Atsipalaiduok," sušnibždėjo jis. „Šie žirgai nėra pavojingi, tačiau jie yra gyvi sutvėrimai ir jie jaučia, kad tu bijai."

Linktelėjau ir nuleidau savo akis į vadeles mano rankose. Mano pirštai staiga tapo sustirę nieko nejaučiantys.

„Švelniai paragink žirgą judėti," mokino Kaspijanas mane.

Nurijau seilę ir pamėginau paraginti padarą, ant kurio nugaros sėdėjau. Žirgas prunkštelėjo ir aš iškart susigūžiau ant balno. Šią akimirką norėjau tiesiog imti ir nušokti nuo žirgo nugaros, kad pajusčiau tvirtą pagrindą po savo kojomis, kuris nekėlė man jokios grėsmės.

„Viskas gerai," tarė Kaspijanas. „Pamėgink dar kartą."

Aš pažvelgiau į jį taip, tarsi jis būtų didžiausias beprotis šiame pasaulyje. Jis sutiko mano žvilgsnį su iš džiaugsmo blizgančiomis akimis.

„Dar kartą," pakartojo jis ir aš nenoriai vėl paraginau žirgą. Šis pradėjo judėti į priekį. Keistas linksmumo pojūtis tėškėsi į mane. Mintyse pradėjau svarstyti, kad gal tai ir nebus labai jau tragiškas mano gyvenimo momentas.

„Matai? Viskas gerai," ramiai tarė Kaspijanas paragindamas savo žirgą. „Netoli yra upelis. Pajodinėsime palei jį," pasakė jis.

Aš tik linktelėjau. Nežinojau, ką galėčiau jam pasakyti, nors klausimų tikrai turėjau daug.

Didelį gabalą kelios mes jojome tylėdami ir tiesiog mėgavomės gamtos kleidžiamais garsais. Nors ir nemačiau Kaspijano veido, galėjau justi, kad jis nei sekundės nenukreipė nuo manęs savo žvilgsnio. Taip pat jutau, kad visą kelią jis buvo įsitempęs. Atrodė, kad ji laukė, kad kas nors iššoktų iš už medžio ir mus užpultų.

„Kodėl jūs man padedate?" galiausiai nusprendžiau sunaikinti tylą ir užduoti svarbiausią klausimą.

„O turėtume tau nepadėti?"

Susiraukiau. Man nepatiko, kad šis atsakė į mano klausimą savo klausimu.

„Kodėl?" nepasidaviau.

„Aš dar nemanau, kad tu pasiruošusi išgirsti tikrąjį atsakymą, o..."

„Tikrą atsakymą?" nutraukiau jį ir drįsau sekundei nukreipti savo akis nuo žirgo galvos į jį. Jo veide nebuvo jokio ženklo, kad jis buvo linksmas. Greičiau buvo daugybė įrodymų, kad jis buvo rimtas ir grėsmingas.

„Kaip tu reaguotum, jeigu tau pasakyčiau, kad likimas tau turi labai didelę misiją ir tik tu gali ištaisyti klaidą, kurią tu padarei su savo drauge nueidama į Tamsųjį mišką?"