21 skyrius

70 10 0
                                    


Saulė judėjo dangumi. Greitai. Tačiau man jos greitis buvo lėtas. Nekantrumas dar kartą paliesti jo šiltą žandą vertė mane iš proto.

„Kodėl tai darai?" paklausė Veliona. Jos nugara atremta į medžio kamieną, akys juodas kaip aklina tamsa. Kadaise mane baugino jų tamsa ir bijodavau joje paskęsti, kadangi tai reiškė prisijungimas prie vėlių, kurias ji buvo priversta globoti kaip kokius naujagimius. Nesvarbu, kur ji būdavo, mirusieji jos ieškodavo, nes šioji buvo jų viltis gyventi toliau.

„O kodėl tu tai darai?"

Velionos marmurinis veidas kistelėjo į dangų. Ji nemėgo ryškių spalvų, o būtent tokia buvo saulė: ryškiai geltona.

„Perkūnas sugriovė man gyvenimą. Negi manai, kad nepasinaudosiu proga jam patiekti tos pačios lemties?" Jos balsas šaltas ir bejausmis. Jos akys negyvos, o ant veido amžinai bejausmė kaukė. Ji buvo robotas, kuriuo pavirsiu ir aš, jeigu leisiu Perkūnui mane nugalėti.

„Tai mano atsakymą į savo klausimą jau žinai."

Ji linktelėjo. Ji kilstelėjo ranką į viršų. Iš šešėlių išlindo aimanuojančios vėlės. Tik viena iš jų buvo tyli ir laikėsi atokiau.

„Tada turiu tau dovaną."

Kitoje dvaro pusėje buvo išpuoselėtas sodas su keliais fontanais ir menkučiu ežerėliu, ant kurio paviršiaus tingiai judėjo antys su ančiukais. Nesusilaikiau ir leidau šypsenai papuošti mano veidą.

„Taigi, tiek daug čia nuotykių patyrei," tarė Kamilė pridėdama pirštus prie smakro. Ji atrodė sutrikusi ir truputi prislėgta po to, kai išgirdo viską, ką patyriau. Nežinau, kiek kartų ji man kartojo, kad atsiprašo ir gailisi, kad nesistengė dar atkakliau surasti būdą, kaip su manimi susisiekti. Nežinau, kiek kartų man teko kartoti, kad jai atleidžiu ir, kad viskas buvo gerai, nes ji buvo čia su manimi, ant nupjautos vejos su pažadu, kad man padės suprasti, kas gi čia vyksta.

„O tau minėjo, kas būtent buvai praeitame gyvenime?" paklausė Kamilė.

Primerkiau akis ir mėginau surasti atsakymą į jos klausimą. Jeigu ir minėjo tai, aš pamiršau ar neatkreipiau pakankamai dėmesio į tai. Ką tvirtai žinojau ir buvo man ne kartą sakyta, tai faktas, kad esu reinkarnacija merginos, kuri dabar išleido demoną iš jo kalėjimo.

„Mums reikia grįžti į mišką," po ilgos tylos prabilo Kamilė. „Ką aš tikrai išmokau iš savo trumpo gyvenimo, tai kad yra dvi istorijos. Nesakau, kad Perkūnas meluoja ir taip toliau, tačiau... kažkodėl nori turėti tvirtų įrodymų apie viską. Be to, mane vis kankina tos olos paslaptis."

Rankas nuleidau ant savo kelių.

„Man irgi įdomu kas ten," prisipažinau.

Tau ne tik įdomu, tačiau tu ir žinai, kad tau reikia tai išvysti, tarė vidinis balsas. Jam aš pritariau. Kažkodėl jutau, kad ten kažkas manęs laukė, kad ten buvo kažkas tokio, kas traukė mane.

„Tik gaila, kad dabar ten mūsų didysis ir nenugalimas priešas Velnias yra su savo kariauna," Kamilė piktai mosikavo ranką sau virš galvos. Kelios antys žvilgtelėjo į mūsų pusę ir baugščiai pasileido į kitą tvenkinio pusę, tarsi bijotų, kad Kamilė mestų į jas kokį nors akmenį.

„O ką tu žinai iš viso apie šį karą? Kodėl jis kilo, kaip jis baigėsi?" paklausiau. Mano gerklėje susiformavo gumulas, kurį mėginau nuryti. Prisiminimas apie mirštančią mane... Stipriai sumerkiau akis, kad net aiktelėjau iš skausmo.

„Klausyk, o kas tie du?" staiga paklausė Kamilė.

Atmerkiau akis ir žvilgtelėjau ten, kur Kamilės ranka buvo kelioms sekundėms nukreipta.

„Tai Algis ir Magyla," atsakiau su sunkiu atsidūsėjimu. Netgi pamiršau, kad Magyla buvo mano ne pirmojo apsaugininkė.

„Oooo... Kas jie?" paklausė Kamilė.

„Mano šešėlis," tariau. Mintyse mėginau suvokti, kodėl man buvo paskirti dabar du apsaugininkai.

„Ne. Turiu omenyje, ką jie atstovauja. Kokie jie dievai?"

Gūžtelėjau pečiais.

„Kas aš tau, mitologijos ekspertė? Be Perkūno, Giltinės, Velnio, Gabijos ir dar kelių... visa kita man tikras kosmosas," prisipažinau.

„Man irgi. Nors dabar man liepta tokią storą knygą skaityti," parodė ji plačiai išskleisdama rankas. „Žinok, atrodo ne tik kaip plyta, bet ir sveria gal kokią toną. O jau tekstas... nors griūk negyvas. Nuobodžiau ir būti negali. Bet mama vis kartoja, kad turiu žinoti kiekvieną dievo ir dievaitės vardą, kad neprisidirbčiau. Neva, jie labai įsižeidžia, kai nežinai, ką jie reprezentuoja."

Magyla su Algiu nustojo akimirkai kalbėti ir dirstelėjo į mūsų pusę, tarsi jaustų, kad mes žvelgėme į jų pusę, o liežuviai kalbėjo apie juos.

„Pala, ką turi omenyje sakydama, kad jei tavo šešėliai?"

„Kaspijanas nerimauja dėl manęs ir štai, turiu dvi uodegas."

„Ai jo, minėjai, kad jis sakė, kad tu gali ji nudobti. Bet kodėl tu? Kodėl jis tave iš viso norėtų prisileisti. Kas tu jam buvai praeitame gyvenime tiksliai."

Manyje susikovė dvi jėgos. Vis dėl to nusprendžiau kai ką nuo jos nutylėti. Tai yra būtent tai, kas buvo susiję su sapnais. Nenorėjau jai pasakyti, kad vos tik man užmerkus akis mane aplankydavo... Velnias. Sapnuose jis mane liesdavo ir vis sakydavo ką nors, kas priversdavo mane tirpti greičiau nei ledo gabalą saulės atokaitoje.

„Kad ir kas buvau, tai turėjo jam reikšti nemažai," tariau išraudama iš žemės truputi žalių stiebelių, kuriuos vėliau paleidau pavėjui. Šie nuskriejo tik kelis bergždžius centimetrus.

„Mums reikia sužinoti tada tai," ryžtingai tarė Kamilė. Ji atsistojo ir nusipurtė nuo savo džinsų dulkes.

„Ir iš ko pareikalausime žinių?" kilstelėjau antakį.

„Klausime to, kad jas kaupia." atsakė ji kilstelėdama vangiai vieną petį.

„O kas jas kaupia?" primerkiau akis?

„Tas, kas jas užrašo."

„O kas jas užrašo?"

Kamilė pavertė akis.

„Baik klausinėti. Tiesiog atsistok ir einame. Mums teks nemažai pasportuoti. Beje, mums reikia atsikratyti dviejų rakščių," tarė prislopinusi balsą. „Laimei, su visa šia nesąmone gavau ir porą įdomių dalykėlių."

„Ir kokių?" bijojau išgirsti atsakymą, bet nujaučiau, kad man buvo privalu jį žinoti.

„Močiutė turėjo porą buteliukų iš raganos. Šie kaip tyčia suteikia galimybe pavirsti kai kuo."

Jos šelmiška šypsena man nepatiko, kaip ir žodis ragana.

„Pavirsti kuo?"

„Ar esi girdėjusi apie vilktakius?" kai papurčiau galvą į šalis, Kamilė teatrališkai atsiduso. „Jie dar kitaip žinomi, kaip vilkolakiai."

Norėjau juoktis, tačiau kažkas privertė mane susilaikyti nuo to. Turbūt tai buvo rimtos Kamilės akys, kuriose nebuvo jokios užuominos, kad ji juokautų.

„Dabar stokis. Mums reikia pasiruošti naktiniai išvykai."

„Kodėl..." bet Kamilė neleido man pabaigti sakinio. Ji priėjo prie manęs, pagriebė ranką ir timptelėjo visą mano kūną į viršų.

„Naktis yra pati geriausia draugė tiems, kas nenori būti pastebėtas," tyliai tarė ji ir dirstelėjo į saulę, kurį vis leidosi ir leidosi žemyn, tačiau nepakankamai greitai, kad patenkintų manyje užgimusią maištininkę, kuri nekantravo veikti.

Tamsus miškasМесто, где живут истории. Откройте их для себя