Tamsus miškas

18 skyrius

Saulė akinamai plieskė danguje. Nebuvo nei menkučio debesėlio virš galvos. Nujaučiau bėdą, o ji vadinosi karu.

Kaspijanas nuvedė mane į savo darbo kambarį, kurį vis dar tvarkė jaunos mergino ilgais palaidais plaukais. Išvydusios mus, jos sustingo vietoje, akys įsmeigtos į grindis, skruostus nudažė švelnus raudonis. Tai mane truputi sutrikdė, kol tuo tarpu atrodė, kad Kaspijanas net nepastebėjo šio keisto dalyko.

„Galite eiti," jis tarė abejingu tonu. Merginos išbėgo. Girdėjau sau už nugaros, kaip tyliai užsiveria duris.

„Čia buvo laumės," jis tarė sunkiai atidūsdamas. Jo ranka nukrito nuo maniškės tam, kad perbėgtų per jo šviesius plaukus.

„Laumės?" mano balsas buvo tylus ir virpantis.

„Nesi girdėjusi apie jas?" Kaspijanas mestelėjo savo žvilgsnį per petį į mane.

„Esu," tariau nenoriai. Kažkas neskanaus atsirado mano burnoje. Mano smegenys niekaip nepajėgė suvirškinti šios naujos informacijos. Juk tai, ką jie man pasakoja, egzistuoja tik knygose, kurias kažkas iš skaito tik moksliniams tyrimams, o ne tam, kad pritaikytų savo realybėje.

„Norėjau, kad mes turėtume daugiau laiko, tačiau jo nėra. Žinau, kad tau," tarė jis sugriebdama mano rankas už riešo ir kilstelėdamas jas truputėli į viršų. Jo akys nuoširdumu mėgino pagauti mano žvilgsnį ir mane į jas įtraukti. „Šūdas," nusikeikė jis. „Kantre, nevyniosiu nieko į vatą. Nėra prasmės ir netgi laiko. Tu su Kamile išleidai jį, Velnią. Mums reikia kuo greičiau su juo susidor..."

„Kodėl jis iš viso buvo įkalintas?" pertraukiau Kaspijaną. Kažkas plykstelėjo jo akyse, o antakiai nežymiai krustelėjo prieš jam susitvardant ir neparodant kažkokios emocijos man.

„Jis," pradėjo vaikinas lėtai. „Jis nežinojo savo ribų. Jis niekam nepakluso, tik pats sau. Galiausiai jis sugriovė tiek daug namų, nužudė tiek daug žmonių ir įskaudino tiek daug... mūsų," jis nunarino galvą, o jo rankos pradėjo virpėti.

Prieš suvokdama, ką aš darau, ištraukiau savo riešus iš jo gniaužtų, kad mano rankos apsivyniojo aplink jo kaklą. Jis spaudžiau jį prie savo krūtinės. Kaspijanas nesipriešino ir greitai jo rankas jutau aplink savo juosmenį. Jis laikė mane tvirtai savo glėbyje, tarsi bijotų, kad kažkas mėgintų mane iš jo atimti, ar net blogiau – tarsi aš pati mėginčiau save išgelbėti nuo jo tvirtų rankų, kurios mane įkalino prie jo tvirtos krūtinės.

„Jeigu norime mes jį nugalėti," kalbėjo jis į mano plaukus. Jo šiltas alsavimas į juos vertė mane virpėti, o širdis greitai dunksėjo mano krūtinėje, „mums reikia, kad tu padėtum. Praeitą kartą mums padėjo mergina," kalbėjo jis toliau į mano plaukus. Aš nuleidau savo žandą ant jo peties. Jis kvepėjo skaniai. Turėjau pripažinti, kad ir kokį muilą jis naudojo, jis buvo vertas kiekvieno sumokėto cento. „Velnias norėjo, kad šioji būtų jo, tačiau ji to paties jam nejautė, kadangi buvo įsimylėjusi kitą asmenį. Jam tai nepatiko ir jis stengėsi ją pagrobti ir priversti jį pamilti. To eigoje jis padarė tikrą chaosą. Nužudyti... jo mes negalėjome."

Kilstelėjau akis.

„Kodėl?"

„Todėl, kad... jis buvo apsisaugojęs save. Todėl, vienintelė išeitis buvo jį paprasčiausiai kur nors įkalinti ir prižiūrėti, kad jo niekas neišlaisvintų," jo balse nebuvo jokio pykčio ar kaltinimo, tačiau tai netrukdė man susigėsti ir pasijausti pačia blogiausia asmenybe pasaulyje.

„Kaip mes jį tiksliai išlaisvinome?" to dalyko aš niekaip negalėjau suprasti. Mintyse kelis kartus pakartojau mūsų išvykas į mišką. Mes nieko ypatingo ten nedarėme.

Viena iš Kaspijano rankų nenoriai atsiklijavo nuo mano liemens ir kilstelėjo į viršų. Prieš suprasdama, kas vyksta, pajutau jo pirštų pagalvėles nusileidžiant ant savo žando.

„Tu panaši į ją. To pakako."

„Ką?" susiraukiau. Aš pakėliau savo galvą ir įsmeigiau į jį akis jo veidą. Mėginau surasti jame bet ką, kas man pasakytų, ką jis turėjo omenyje.

„Tu esi jos reinkarnacija. Sunku tuo patikėti, tačiau," jo akys stebėjo jo judančius pirštus ant mano žando. Dėjau visas pastangas, kad jo prisilietimas manęs nepagrobtų nuo svarbiausių klausymų. „Taip neturėjo atsitikti," tarė po minutės. „Mes pasirūpinome, kad vienintelis raktas... kad jis negalėtų pasprukti," jis pertraukė pats save. Jo ranka nukrito žemyn, o akys rūsčiai žvelgė į kažką, ką jis regėjo tik savo mintyse.

„Tu turbūt juokauji?" viskas turi ribas, o šioji fantastinė realybė mane privertė manyje pajusti sprogimą, kuris sunaikino pabaisą narve laikančią spyną.

Patraukiau savo rankas nuo jo kaklo ir grubiai pradėjau nuo savęs traukti jo galūnes. Kaspijanas žvelgė į mane sutrikęs, o kai suvokė, ką aš darau, kokia emocija žaidė ant mano veido, aš jau buvau spėjusi sukurti nemenką atstumą. Mano rankos pačios pavirto kumščiais, o krūtinė kilnojosi į viršų ir žemyn taip, tarsi būčiau bėgusi maratoną.

„Kantre," tarė jis ramiai. Jis stovėjo priešais mane iškeltais delnais, „viskas gerai."

Niekas nėra gerai, vidinis balsas man kuždėjo. Aš jam pritariau.

„Reinkarnacija?"

Kaspijanas linktelėjo ir žengė nedidelį žingsnį į priekį.

Aš primerkiau akis ir žengiau didelį žingsnį atgal. Vaikinas akimirkai stipriai suspaudė lūpas. Tada sunkiai atsiduso.

„Taip, reinkarnacija. Tavo siela... yra jos. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis čia. Kodėl mes visi esame čia."

„Todėl aš esu čia," rankomis aprodžiau aplink kambarį. Kaspijanas nieko netarė ir nedavė ženklo. Bet jo man ir nereikėjo. Viskas mano galvoje pradėjo jungtis. Va, kokia buvo tikroji priežastis, kodėl aš buvau šiame name, kodėl Kaspijanas mane globojo. „Perkūnas. Tu... Ji pavadino tave.."

Kaspijanas atsuko man nugarą ir žengė kelis piktus žingsnius link knygų lentynos. Kumščiu jis trenkė į baldą tokia jėga, kad jo kaulai turėtų sutrupėti, o lentyna stovėdama vietoje pasijuokti iš jo protrūkio. Tačiau istorija buvo kita: lenta, į kurią jis trenkė kumščiu, lūžo per pusę ir knygos, kurias sukrovė laumės, pažiro ant žemės kartu su lūžtančiomis lentynomis.

„Taip, aš Perkūnas. Girdėjusi apie mane?"

Mano pyktis išnyko ir tapau rami, kol vaikino ramybė pavirto man nesuprantamu įniršiu.

Linktelėjau.

„Viskas atrodo... taip netikra," rankomis susiėmiau už galvos. Akių vokai stipriai sumerkti, kad mačiau kone baltus žaibus tamsoje.

Negirdėjau jo prieinant prie manęs. Tai, kad Kaspijanas buvo priešais mane, supratau tik tada, kai jis atsargiai patraukė mano rankas nuo galvos ir pridėjo savo lūpas prie maniškių. Buvau apstulbusi, šokiruota... sutrikusi. Bet į jo bučinį mano lūpos atsakė ir chaosas, triukšmas mano galvoje nurimo.

„Šį kartą viskas bus kitaip, Kantre. Nežinau, kaip taip atsitiko, tačiau džiaugiuosi, kad grįžai."

Žvelgiau į jo akis tol, kol juodas tunelis manęs nepasiglemžė.