Tamsus miškas

22 skyrius

Niekas neatsiranda iš nieko ir niekas nepavirsta nieku. Mes tik keičiame pavidalą, kaip gyvatės keičia savo odą. Perkūnas tai tūrėtų puikiai žinoti.

„Mieloji," išgirdau Kaspijano balsą, kai su Kamile lipome laiptais į viršų. Mes nutarėme tykiai išbūti mano kambaryje, o vėliau, vos tik pradėjus tempti, išeiti ir apsimesti, kad norime trumpam pasivaikščioti.

Kamilė ir aš sustabarėjome viduryje žingsnio. Prieš nenoriai dirstelint per petį, mes apsimainėme žvilgsniais. Draugės akyse buvo perspėjimas elgtis natūraliai. Vos regimai linktelėjau.

„Kas...Per... Kaspi..." mintyse mėginau nuspręsti, kaip šį vaikiną iš viso turėčiau vadinti. Ir ar iš viso, turėčiau vadinti jį vardu, o ne titulu.

„Valdove," greitai tarstelėjo pagarbiai Kamilė ir truputi nuleido savo galvą. Jos akys buvo nukreipti į grindis net tada, kai šios turėjo teisę kilstelėti į viršų.

Kaspijanas į Kamilę nekreipė jokio dėmesio. Keliais plačiais ir greitais žingsniais jis sunaikino mus skirusį atstumą ir meiliai šypsodamasis prirakino mano akis savo žvilgsniu.

Net nespėjus man suvokti, kas vyksta jo rankos švelniai, tačiau tvirtai, apglėbė mane ir prispaudė prie jo tvirtos krūtinės, kurioje ramiai ir liūliuojančiai plakė širdis, kurią jutau pridėjusi delną.

„Ieškojau tavęs," sušnabždėjo jis man į ausį. Jo šiltas kvėpavimas paskleidė virpuliukus po mano kūną. „Kaip jautiesi?" paklausė jis susirūpinęs.

„Man viskas gerai. Su Kamile buvome prie tvenkinio," tariau baugščiai.

Kaspijanas žvilgtelėjo į Kamilės pusę su neslepiama nuostaba, kad netoli jo buvo dar kažkas be manęs.

„Taip, saugotoja," tarė po akimirkos pats sau. „Gali palikti mus vienus. Aš noriu pabūti vienas su Kantre," tarė jis, nors ir paprastai, tačiau su akivaizdžiu įsakymų, kuris nepaliko vietos jokiems atsikalbinėjimams.

Kamilė žvilgtelėjo į mane truputi sunerimusi, tada paklusniai linktelėjo galvą ir nuskuodė laiptais į viršų.

„Saugotojai apsigyvens dvare kuriam laikui. Manau, kad tai geras sumanymas ypatingai, kad toji mergina yra tavo geriausia draugė, o tau būtent reikia kažko artimo ir pažįstamo. Taip pat kas nebūtų... na, iš pasakų šalies," šyptelėjo jis pabučiuodamas mano kaktą. Jo lūpos buvo šiltos ir švelnios ant mano odos. Kilstelėjau akis į viršų ir užuot vėl suliedamos mūsų žvilgsnius, aš spoksojau į jo lūpas. Mintyse diskutavau su savimi, kaip šios šį kartą judėtų ant mano lūpų. Koks galėtų būti šįkart bučinys, jeigu aš pasistiepčiau truputėli ant pirštų galiukų arba šis truputėli pasilenktų žemyn.

„Tu net nežinai, kaip trokštu tave pabučiuoti," tarė jis. Jo balsas truputis prikimęs, o akys patamsėjo, leisdamos man pačiai įsitikinti, kad jo žodžiai buvo tikrų tikriausia tiesa.

Kilstelėjau ranką į viršų. Atsargiai priliečiau pirštų galiukus ant jo žando. Mėginau mintyse suvokti, kodėl iš tikrųjų tai dariau ir, kodėl aš nenustūmiau Kaspijano šalin nuo savęs. Juk kažkoks tylus balselis pradėjo rėkti mano galvoje, kad tai negerai, kad tai svetima... ir kad tai netgi išdavystė. Kas blogiausia, paskutinis šio balso teiginys buvo... pati didžiausia kvailystė. Išdavystė? Ką aš galiu išduoti?

Kaspijanas Pasilenkė arčiau. Jo lūpos vos juntamai lietė maniškes.

„Bet šįkart norėčiau, kad tu mane pabučiuotum," sušnabždėjo jis ir kilstelėjo savo ranką, kuri greitai paskendo mano plaukuose.

Užsimerkiau ir tyli aimana kažkaip surado savo kelią.

„Hm..." kažkas krenkštelėjo ir ranka dingo iš mano plaukų. Suirzusi atsimerkiau ir žvilgtelėjau į viršų, kur stovėjo Dominykas. Jo akys paklusniai nuleisto į grindis. „Labai atsiprašau už trukdymą, valdove, tačiau iškilo nesklandumų. Norėčiau apie juos su jumis pasikalbėti."