Tamsus miškas

23 skyrius

Istoriją rašo laimėtojai, o pralaimėtojams tenka tik viltis, kad gal kas nors šešėliuose rašo tikrąją istoriją, kurį bus pagailėta laiko.

Saulė pagaliau nusileido. Atsargiai suėmiau pakabuką. Mano širdis trankėsi krūtinėje vildamasi, kad šioji naktis man bus gailestinga.

Mano kūnas virpėjo. Akys didelės. Nemanau, kad kada nors jos buvo taip plačiai atmerktos kaip dabar. Priglaudžiau kojas prie krūtinės. Rankos stipriai spaudė jas dar arčiau. Mano širdis... kelias minutes ji plaka kaip pašėlusi, o vėliau sustoja, tarsi būtų negyva. Mano oda buvo pašiurpusi, bet ne todėl, kad mano kambaryje būtų šalta. Net neabejojau, kad termometras parodytų, kad šiuo metų kambaryje buvo virš dvidešimt šilumos.

Šis šaltis, kuris pavertė mano odą šiurkščia, sklido iš mano vidaus.

„Oho," prabilo Kamilė po ilgos tylos pauzės. Ji žvelgė į mane keistu žvilgsniu, kuris man nelabai patiko. „Arba jis nugirdo, kad mes ketiname sužinoti, kas po velnių tu esi jiems, arba jis turi siaubingai gerą nuojautą," tarė ji nuleisdama pečius žemyn.

Stengiausi suprasti, ką ji sakė, bet pro vieną ausį jos balsas įėjo, pro kitą sau linksmai išėjo. Kaspijano žodiai vis aidėjo mano galvoje sukeldami ne per geriausias emocijas.

„Tu esi Žemyna. Viskas kas gyva deivė. Mano amžinoji nuotaka ir niekados žmona."

„Tu esi Žemyna. Viskas kas gyva deivė. Mano amžinoji nuotaka ..."

„Tu esi Žemyna. Viskas kas gyva deivė...

„Tu esi Žemyna."

„Žemyna."

Priglaudžiau savo kaktą prie kelių.

„O žinai, aš maniau kad pasaulis šaiposi iš manęs, kai mano šeima numetė bomba, kad esu vaidilutė," nusijuokė Kamilė. „Bet, kad mano geriausia draugė... Na... Žemyna. Deivė... Oho... Dabar tikrai manau, kad viskas šiame pakvaišusiame pasaulyje įmanoma."

Kamilė sunkiai nukrito ant mano lovos. Aš dirstelėjau į ją. Ji gulėjo ant nugaros, jos rankos buvo jai iš šonų, kol tuo tarpų jos kojos tabalavo ore.

„Nors ir žinome, kas tu esi, vis tiek manau, kad verta aplankyti jį. Kaspijanas nemanau, kad viską jau išpils netgi jeigu ir jam užduotum tiesius klausimus. Kažkodėl manau, kad čia kažkas labai jau dvokia. Ką manai?"

„Dvokia?" nežinau, iš kur radau jėgų ir net drąsos pasakyti tą vieną žodį. Po jo jaučiausi išsekusi ir norėjau tik sumerkti akis ir miegoti. Bet bijojau tai daryti. Sapnai. Juose manęs laukė Velnias.

„Žinai, žmonės turi paslapčių, o šie gyvena trumpai. Plius minus 80 metų. Dievai. Šie dievai kone tokie pat seni kaip turbūt... net nežinau, kas senesnis už juos galėtų būti. Taigi, jie gali turėti žymiai daugiau paslapčių ir nemanau, kad jos kvepia rožėm, tulpėm ir pakalnutėm," nusijuokė.

Atsargiai patraukiau plauk sruogą nuo veido. Mintyse pritariau Kamilei.

Dirstelėjau į lango pusę. Saulės jau nesimatė, tačiau jos dar reti spinduliai spalvino vis pilkėjanti dangų.

„Imk," tarė Kamilė. Priešais savo nosį regėjau mažą buteliuką, kuriame buvo skaidrus kaip ašara skystis. „Laiko nėra," dar pridūrė pašokdama ant savo kojų. Kelis kartųs pasirąžė ir pasišokinėdama nužingsniavo prie durų. Čia ji stabtelėjo ir dirstelėjo per petį į mane. Jos akyse buvo įšūkis.

Žvilgtelėjau į buteliuką, vėliau vėl į ją.

„Sutinku," tariau atsistodama ant savo kojų, kurios buvo tarsi iš žėlė.