Tamsus miškas

37 skyrius

Mintyse spėlioju, ką Perkūnas, mielasis mano draugas, galėtų sugalvoti tokio įtikinamo, kad Žemyna juo galėtų patikėti ir toliau sau sėkmingai laikyti mane didžiausiu šio pasaulio priešu. Kiek mėginau sugalvoti skirtingų scenarijų, tiek kartų susiduriau su faktu, kad jis pralaimėjo.

Džiaugsmas, sutrikimas, sumišimas, šokas, baimė... daugybė emocijų siautėjo manyje. Štai, prieš mane stovėjo mano močiutė, kuri buvo... mirusi.

Stipriai sumerkiau akis. Delnuose paslėpiau savo veidą. Ar aš sapnavau? Ar tai koks nors triukas akims?

Norėjau ją stipriai apkabinti.

Norėjai ją aprėkti, kad mane paliko.

Norėjau jai pabučiuoti žandą.

Norėjau, kad ji mane nuramintų.

Norėjau, kad ji mane apsaugotų.

Privalėjau iš jos sužinoti tiesą.

Girdėjau aplink save įvairius garsus. Kažkas sunkiai atsiduso, kažkas piktai prunkštelėjo, o kažkas žengė žingsnį link manęs. Netrukus lovą įdubo, o kažkieno pirštai nedrąsiai prisilietė prie mano alkūnių, tada lėtu judesiu keliavo rankomis į viršų, kol sustojo prie mano veido. Netrukus mano žandai buvo slepiami ne tik už mano delnų, tačiau ir jo. Vietos, kurias jis lietė, staiga įkaito, o neapsakomas džiaugsmas pradėjo iš miego budinti drugelius pilve.

Man net nereikėjo matyti jo veido, kad žinočiau, kad nerimas buvo iškreipęs jį, kad jo akys ieškojo manųjų, kad bent kiek galėtų žvilgtelėti į mano sielą, kuri net nežinojo, ko ji iš tikrųjų troško šią minutę.

Jaučiausi kaip svaidomas kamuolys. Vis mėginau tiesiog pakibti ore ir pavirsti plėšriu vanagu, bet tiesiog man nebūdavo suteikiama pakankamai laiko.

Velnias švelniai suėmė mano rankas ir lėtu judesiu nuleido jas žemyn. Mano akys iškart sudaro ir įkalino jo žvilgsnį. Man neprasprūdo faktas, kad jis sėdėjo labai arti manęs. Taip arti, kad nuo jo sklindantis miško aromatas buvo gerai juntamas kaip ir nuo jo kūno sklindanti šiluma.

Staiga mano kūnas tapo šaltas ir troško šilumos.

„Kaip?" mano balsas buvo menkutis ir tylus. Vos girdimas mano pačios ausims.

„Mūsų pasaulyje viskas įmanoma," sušnabždėjo jis. „Veliona renka sielas ir ji ..." jis nutilo ir sekundei žvilgtelėjo į raganą, kuri tik prunkštelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

„Veliona?" girdėjau savo balsą. „Ji mane... sužeidė," tariau tyliai ir abejojančiu balsu. Viskas atrodė taip netikra. Netgi ir skausmas atrodė, kad buvo netikras. „Ji mane sužeidė," tariau garsesniu ir tvirtesniu balsu.

Velnias kaltai nunarino galvą.

„Taip, girdėjau tai ir nežinau, kodėl ji tai padarė. Ji ... buvo mano pusėje."

„Vargšelis velniukas," tarė ironišku tonu ragana. Visų akys įsmigo į moterį. „Negi dar nepasimokei, kad tais, kurie bent kiek susiję su mirtimi, pasitikėti negalima. Netgi patarčiau tau manimi nepasitikėti," ji šyptelėjo.

„Pamėginsiu to nepamiršti," tarė Velnias šaltai ir jo akys net spinduliavo šaltumą. Tačiau, kai jo žvilgsnis vėl susitiko su manuoju, akys prisipildė šiluma ir meile. „Veliona man perdavė tavo močiutės sielą, kadangi..." jis nutilo.

„Kadangi aš esu labai reikšminga korta šiame žaidime," tarė močiutė kiek suirzusiu balsu. Regėjau, kaip ji judėjo link lovos, tačiau jos žingsniai neaidėjo kambaryje, o kai tik nedidelis žingsnis teskyrė mane nuo močiutės, jutau nuo jos sklindantį ledinį šaltį. Mano oda pašiurpo, o kūnas virpėjo. Netrukus pradėjau kalenti dantimis.