Tamsus miškas

25 skyrius

Mano vilkai sugavo jos kvapą. Mano vilkai bėga mišku. Mano vilkai staugia, pranešdami, kur man keliauti. Perkūnas mina ant mano pėdų. Kone jaučiu jo alsavimą ant savo kaklo. Regiu tolumoje Gabijos šventas ugnis. Regiu tolumoje baltus vaidilučių drabužius. Regiu virš dangaus baltus Perkūno žaibus...

„Mano močiutė... tai iš jos gavau apyrankę. Bent... jau aš... manau, kad iš jos. Visą savo gyvenimą ją nešiojau, kadangi... ji buvo man artima," mano akys žvelgė į vieną tašką. Be mano leidimo liežuvis pasakojo viską. Staiga atrodė, kad pasaulis sugriuvo ir sugriuvo taip siaubingai, kad nežinia, ar po griuvėsiais buvo išlikusių gyvųjų.

„Protinga moteris buvo tavo močiutė tada. Dabar klausimas būtų kitas, ar toji moteris buvo tikrai tavo močiutė?"

„Ką?" surikau atsistodama. Mano balsas buvo piktas, prie šonų mano rankos pavirto kumščiais. Tolumoje vilkų staugimas susiliejo su neseniai žybtelėjusio žaibo griaustiniu.

Senolis neatrodė nustebintas, kad mano balsas staiga pakilo keliomis oktavomis per aukštai. Atrodė, kad jį netgi stebino tai.

„Kodėl dabar jos nesi užsidėjusi?" paklausė Praamžius patogiau įsitaisydamas ant savo rasto.

Mano akių vokai staiga tapo sunkūs. Užsimerkiau. Gilus atodūsis ištrūko iš mano burnos. Mintyse mėginau prisiminti, kada paskutinį kartą dėvėjau apyrankę, kurios niekad nenusiimdavau. Žinoma, buvo keli kartai, kai ji nukrisdavo nuo rankos ar sugesdavo užsegimas, bet tai buvo tokie reti atvejai, kad...

Greitu ir staigiu judesiu atmerkiau akis ir pažvelgiau į Kamilę. Ant jos kaktos buvo kelios raukšlės. Ji apie kažką mąstė ir svarsčiau, ar mūsų mintys bent kiek yra panašios.

„Aš pamečiau apyrankę miške," tariau lėtai. Širdis krūtinėje skaudžiai daužėsi į šonkaulius.

Kamilės lūpos pavirto viena tiesia linija.

„Ką nori tuo pasakyti?" ji nesuprato, bet jos akyse regėjau, kaip mano žodžiai po truputi įgauna jai prasmę.

„Kaip įdomu," senolis tarė neslėpdamas savo susižavėjimo. „Sugebėjai nusiimti apyrankę pačiu netinkamiausioje vietoje. Dabar paaiškėja nemažai įdomių ir stulbinančių faktų. Tave kažkas slėpė ir varžė tavo galias, kad tu niekad negalėtum išlaisvinti Velnio..."

Jo balsas paslaptingai nutilo, o akys stebėjo kas pusę minutės dangų nušviečiančius žaibus, kurie atrodė vis grėsmingiau, o jų vis garsėjantys griaustiniai stingdė kraują venose ir drebino žemę po jos kojomis. Laužo ugnis pradėjo mažėti, tarsi ji gūžtųsi iš baimės ir norėtų likti nepastebėta atvykstančios grėsmės.

„Kodėl manote, kad Kantrės močiutė gali būti visai ne jos močiutė, Dieve?" Kamilė pagarbiai pasiteiravo. Jos kairė ranka buvo stipriai suspausta į kumštį.

Senolio pečiai nusileido žemyn, o smakras pakilo aukštyn. Visa jo sėdėsena staiga pradėjo skleisti pasipūtiškumą ir aroganciją.

„Aš ne manau, o žinau," paskelbė jis žemu, tačiau rimtu tonu.

„Ir iš kur tai žinote?" paklausiau netvardydama savo pykčio šio vyro paistalams.

„Hmm..." nutęsė. Ugnis vis nyko mūsų akyse. „Laiko vis lieka mažiau, o pačių svarbiausių klausimų taip ir nepaklausėte. Ar tikrai nori gaišti laiką ir mėginti suprasti, kodėl toji moteris apsimetinėjo esanti tavo močiutė, o gal tau yra svarbiau suprasti, kas gi iš viso sukėlė šį kvailą jausmų karą?"

„Kvailą?" girdėjau Kamile tariant.

Praamžiaus žvilgsnis trumpai sekundei nukrypo į Kamilę, tačiau jeigu ir girdėjo šios kupina nepasitenkinimo balsą, jis nusprendė tai ignoruoti ir ne pulti aiškinti nei man, nei jai, ką iš tikrųjų turėjo omenyje tai sakydamas.