Tamsus miškas

9 skyrius

Mano pasirodymas sugriovė jos gyvenimą. Mano meilė ją prikėlė džiaugsmui. Neturėjau vilčių, kad šįkart kas nors pasikeis.

Iš Kamilės nebuvo jokių žinių jau visą savaitę. Kelis kartus mėginau ją surasti jos namuose, tačiau Dominykas man be jokių ceremonijų ar paaiškinimų tiesiog pareikšdavo, kad jo sesers nėra namuose. Jis mane neatsakydavo, kur ji yra ir kada ji turėtų grįžti. Jis paprasčiausiai pasakydavo:

„Jos namuose nėra."

Stovėjau priešais Dominyką ir nežinojau nei ką galvoti, nei ką daryti. Jis atrodė suirzęs, o knyga jo rankoje tik paliudijo man, kad aš sutrukdžiau jam skaitymo popietę ir jis dėlto niršo.

„O ar tavo močiutė ar tėvai namuose? Norėčiau jų paklausti apie Kamilę."

Dominykas susiraukė ir žengė žingsnį atgal. Tačiau ne tam, kad padarytų man vietos įeiti į vidų. Prieš mano nosį jis trinktelėjo durimis. Va toks buvo jo atsakymas į mano klausimą.

Mano rankos pavirto kumščiais, kuriuos norėjau panaudoti. Visa šioji situacija su Kamile mane vertė nerimauti ir prisigalvoti keisčiausių dalykų. Ką gi tie miško savininkai norėjo Kamilei tokio svarbaus pasakyti? Kodėl ji su manimi nemėgina susisiekti?

Ašaros kaupėsi mano akyse. Toks Kamilės dingimas iš mano gyvenimo man buvo nelogiškas ir skaudus. Ji tikrai taip neimtų ir nedingtų. Juk aš jos geriausia draugė. Apie vieną kitą mes žinome viską: koks berniukas kuriai patinka, kada raudonos dienos prasideda, ką mėgstame valgyti....

Tarsi viso šito man būtų per mažai, mano sapnai virto tikru kankinimu. Visados sapnuose mane kas nors apglėbdavo, šnabždėdavo meilės kupinus žodžius. Tačiau šios nakties sapnas išsiskyrė nuo kitų tuo, kad jame aš šįkart stovėjau prie paslaptingojo ežero. Mano pirštai žaidė su jo vandeniu, kol tuo tarpu nepažįstamojo pirštai - su mano plaukais.

Tik staiga jis pakėlė mane ant kojų ir ėmė tempti į miško glūdumą. Po kelių minučių mes atsidūrėme man jau pažįstamoje vietoje: prie angos.

„Aš jam neleisiu laimėti, mano gyvenime. Vienintelis būdas sugriauti jo planus yra žinios."

Sapnas baigėsi ir aš atsidūriau savo kambaryje.

Gatvėje nebuvo jokios mašinos ir drąsiai važiavau jos viduryje. Trumpam užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau oro, o kai atmerkiau, pamačiau į save važiuojančią juodą mašiną. Greitai pasukau vairą į šoną, kad išvengčiau susidūrimo. Manevras buvo sėkmingas. Bent jau iš dalies. Kritimas buvo, bet tik todėl, kad įvažiavau į griovį.

Mašiną sustojo ir iš jos išbėgo Kaspijanas. Nieko nelaukdamas jis atsidūrė prie manęs jis ėmė tyrinėti mano kūną ieškodamas žaizdų.

„Ar tau viskas gerai?" pasiteiravo jis rūpesčio kupinu balsu. Jo rankos buvo pakeltos virš manęs ir jos drebėjo. Atrodė, kad jis tarsi kovoja su savo noru mane paliesti, nors nujautė, kad to nederėtų daryti.

Nesusilaikiau ir padėjau juoktis. Šis klausimas buvo kvailas.

Mano staigus juoko proveržis sutrikdė Kaspijaną. Jis susiraukė ir pridėjo savo rankas prie manęs, bet tik tam, kad padėtų man atsistoti ant kojų. Bet man nerūpėjo priežastis, kodėl jis lietė mane. Pats faktas, kad jo rankos lietė mane, buvo pats svarbiausias, nes šiurpas perbėgo per kūną. Kelioms sekundėms viskas tapo juoda ir jutau, kaip kūnas sminga žemyn.

Kaspijanas tai pastebėjo ir jo rankos greitai apsivijo aplink mane, stipriai prispausdamos prie šiltos krūtinės, kurioje smarkiai daužėsi jo širdis.