Tamsus miškas

35 skyrius

Pagaliau vieni. Pagaliau galėsiu niekieno netrukdomas atverti jai savo širdį ir priversti josios prisiminti tai, ką ji jaučia man. Metas sunaikinti porą paslapčių, kad šios atstatytų pasitikėjimo pamatus. Metas priartėti prie pabaigos.

Metas...

Velnias stipriai laikė mane prispaudęs prie savo tvirtos krūtinės, kuri buvo šilta. Mes kritome greitai žemėn, tačiau dėl kažkokios priežasties nejaučiau baimės, kad šis kritimas gali pasibaigti mirtimi.

Kelis kartus Velnias jau buvo mane pasiėmęs į savo požemius, į savo karalystę.

Kilstelėjau akis į viršų tik tam, kad regėčiau jau įprastą vaizdą. Manęs nepasitiko tamsus dangus. Ne. Mane pasitiko į savo vietą grįžtančios žemės, kurios kūrė vis daugiau kliūčių mūsų priešams.

Kritimas pradėjo lėtėti, o po minutės ir visai nustojome judėti žemyn. Girdžiu, kaip Velnio batai nusileidžia ant žemės. Jo rankos tvirčiau mane suspaudžia savo glėbyje. Mano kojos nepalietė vėsaus grindinio.

Velnias pakėlė mane ant savo rankų ir žygiavo aklinoje tamsoje į priekį. Nebuvo skirtumo, ar tu buvai užsimerkęs, ar ne. Tamsa vis tiek buvo tokio pat tamsumo.

„Nebijok. Tu čia esi saugi su manimi," Velnias sušnibždėjo prie mano ausies.

Mintyse jo žodžiai iškart prikėlė iš atminties gelmių įvairius prisiminimus. Visose buvo pasakyta šioji frazė. Visose jis ištesėdavo savo pažadą. Šiose prisiminimuose buvo vienas kartas, kai šie žodžiai buvo suformuoti mano lūpų.

Tą kartą jie buvo melas.

Tą kartą buvo diena, kai jį išdaviau.

Niekaip nepajėgiau suvokti, kodėl jis ant manęs neširsta, negrasina manęs įskaudinti, kai aš buvau toji, kuri jį pasmerkė kančioms, kuri buvo toji, kuri su Perkūnų ir kitais jį apgavome ir įviliojome į spąstus.

Kodėl jis vis dar mane myli?

Ar aš jį myliu?

Nebuvo nei vieno prisiminimo, iš kurio nesklistų jo jausmai man, o maniškei jam. Net tie keli kartai, kai maniau jo nekentusi praeityje, kai norėjau tik tai regėti jį mirusį... meilė vis tiek buvo čia, laukė akimirkos, kada šioji galėtų užvaldyti mane vėl.

„Aš myliu tave," Velnias sušnibždėjo man į plaukus. „Tu esi mano."

Tie trys žodžiai. Jie prikėlė daugybę drugelių manyje. Akimirkai dingo skausmas ir nuovargis. Mano akys šioje aklinoje tamsoje mėgino surasti jo akis. Net supratimas, kad negalėjau nieko įžiūrėti, man netrukdė viltis, kad gal pavyks.

Tamsoje kažkas pradėjo žibėti. Tai buvo du nedideli apskritimai virš mano veido. Jutau iš jų sklindančią laimę, kai žvelgiau tiesiai į jas. Neatsispyriau pagundai ir leidau sau jose paskęsti, nors manęs neapleido nuojauta, kad turėčiau šaukti, rėkti, muistytis ir smogti tam, kuriam priklauso šios akys.

Aš buvau Velnio rankose.

Aš buvau viena su Velniu.

Aš buvau viena su asmeniu, kurį išdaviau, kurio mirties aš troškau, kad šis negalėtų niekam sukelti netekties skausmo.

Aš buvau su tuo, kuriam savo jausmų nepajėgiau nužudyti, o mirtis išdilinti.

Velnias stabtelėjo. Jo akys trumpam dirstelėjo per jo petį. Mėginau ir aš ką nors įžiūrėti, tačiau neturėjau sugebėjimo regėti tamsoje.