Tamsus miškas

10 skyrius

Jos siela šaukiasi manęs ir aš atsakau į jos šauksmą. Man prireikia visų valios jėgų, kad nepulčiau visų žudyti, kad tik vėl ji būtų mano rankose.

Šiąnakt sapnavau, kad naktį gulėjau kiaulpienių lauke. Žvaigždės ir mėnulis ryškiai švietė virš manęs. Atrodė, kad dangus man šypsosi ir džiaugiasi mano laime.

Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau vėsaus nakties oro į savo plaučius.

Aš neišgirdau jo žingsnių, tačiau žinojau, kad pievoje aš buvau jau ne be viena. Jis buvo su manimi, lenkėsi arčiau manęs. Jo šilti ir švelnūs pirštai atsargiai palietė mano veidą.

„Man patinka tave rasti tokią laimingą," sušnibžda jis.

„O man patinka, kad tu ateini pas mane," ištariu.

„Aš visados ateisiu pas tave," jo lūpos nusileidžia ant mano žando. „Nepamiršk, kad visados tave susirasiu."

Aš atsimerkiu. Bet išvystų ne jo veidą ar žvaigždėtą dangų, bet savo kambario lubas ir raudoną šviesą sklindančią iš koridoriaus. Greitai mano nosį pradeda įkyriai kutenti degančios medienos kvapas.

„Gaisras," sumurmėjau. Netgi girdint savo balsu ištartą šį žodį, nenorėjau pripažinti, kad kažkas degė koridoriuje.

Iššokau iš lovos ir išbėgau iš savo kambario. Mane iškart pasitiko ugnies liežuviai ir tamsūs dūmų kamuolys. Mano akys tapo didžiulės iš siaubo. Panika tapo mano geriausia drauge. Buvau pasimetusi ir nežinanti, ką daryti.

„Močiute," sušnabždėjau. „Močiute!" sušukau ir puoliau bėgti į jos kambarį, tačiau čia jau ugnis laižė medines durys, sugriaudamos mano planus įsiveržti į kambarį. „Močiute!"

Jokio atsako aš negavau ir tai tik leido mano panikai ir baimei augti mano krūtinėje, dusinti mane šio įvykio siaubu.

Greitai apsidairiau aplinkui mėgindama surasti kažką, kas galėtų man padėti įsmukti į kambarį. Nieko nebuvo ir nusprendžiau rizikuoti. Tiesiog užmerkiau akis ir greitais, staigiais judesiais atvėriau degančias duris ir įbėgau į kambarį.

Jeigu tik būtų mano skrandyje maisto, tą pačią akimirką, kai mano akys paglostė siaubingą vaizdą esantį priešais mane, aš būčiau jį išvėmusi.

Mano močiutė gulėjo savo lovoje. Jos gerklė buvo perrėžta ir raudonas, lipnus skystis vangiai bėgo žemyn ir maišėsi su degančiomis grindimis.

Atrodė staiga, kad visas pasaulis sustojo, kad mano kūnas nepriklausė man, kad viskas tapo... nereikšminga. Aš norėjau paprasčiausiai atmerkti akis ir pamatyti šviesų dangų pro savo kambario langą ir vėliau garsiai nusijuokti mintyse sakydama sau, kad visa tai buvo tik paprastas sapnas.

Bet tai buvo tikrovė.

„Močiute," sušnabždėjau siaubo apimta. Ji buvo mirusi. Tiksliau, ją kažkas nužudė. Kodėl?

Už mano nugaros pradėjo kažkas šnypšti. Garsas mane grąžino į realybę. Norėjau ar ne, turėjau surasti būdą pabėgti iš degančio namo, kol ugnis nepradėjo žaisti su dujų balionu virtuvėje.

Puoliau dairytis artimiausio išėjimo. Močiutės kambaryje buvo tik vienas langas. Tai buvo mano vienintelis išsigelbėjimas, kuriuo nusprendžiau pasinaudoti.

Giliai įkvėpiau aitraus oro ir bėgau link lango. Užmerkiau akis, kai mano kūnas trenkėsi į geležinę sieną, kuri nuo smūgio subyrėjo į šipulius. Aš nukritau ant šaltos žolės.

Žinojau, kad turiu tuoj pat atsistoti ir bėgti nuo pastato kuo toliau, tačiau neturėjau tam jėgų. Tiesiog gulėjau ant žolės, kol keli metrai nuo manęs degė mano namai.

„Kantrime," kažkas sukuždėjo mano vardą ir greitais judesiais mane pakėlė ant kojų ir nutempė toliau nuo pastato. Kelis kartus mėginau pastebėti, kieno rankose aš buvau, tačiau nepavykus to padaryti, paprasčiausiai mėgavausi nepažįstamo žmogaus dėmesiu.

Neužilgo tolumoje išgirdau kaukiant gaisrinės mašinos automobilius, žmonių pašnekesius. Namas jau degė atvira liepsna, o ir netrukus pasigirdo sprogimas ir namas virto tik didžiuliu laužu, ant kurio galėjai keptis dešreles.

„Koks siaubas," kažkas netoli manęs pasakė. Aš pažvelgiau į vyrą, kuris stovėjo ir tiesiog žvelgė į gaisrininkų darbą. Dar geriau apsižvalgiusi pamačiau kone visus miestelio gyventojus stovinčius ir vėpsančius.

„Nesijaudink, viskas bus gerai," mane laikantis asmuo sušnabždėjo į mano ausį.

Norėjau tikėti juo, bet aš nebuvau kelių metukų mergaitė. Aš žinojau, kad tai tragedija, kad mano gyvenimas pasikeis, palinks į blogąją pusę. Juk aš tėvų neturėjau, o močiutė buvo paskutinė mano giminaitė.

Ašaros pradėjo kauptis akyse. Neužilgo jos raitėsi mano skruostais žemyn ir rauda rado savo kelią iš mano burnos. Mintyse kaltinau visus dėl mano gyvenimo griūties, skausmo ir neteisybės. Norėjau pulti ir viską aplink save sudaužyti.

„Viskas bus gerai, Kantrime," mano sargas man šnabždėjo, glostydamas mano nugarą, tarsi sakydamas, kad jis čia, su manimi ir kad man padės. Bėda ta, kad net nežinojau, kas buvo už mano nugaros.

„Ne, nebus," sumurmėjau ir viskas nusidažė tamsos spalva.