Tamsus miškas

7 skyrius

Aš pasiilgau jos taip stipriai, kad mano siela vos radusi galimybę ištrūkti, puolė jos ieškoti.

Manyje užgimė kovotoja, pats velnias norintis sulaužyti kiekvieną šiame pasaulyje egzistuojančią taisyklę ir išjunkti balsą galvoje, kuris pasako, kad tai pavojinga. Norėjau tą pačią minutę, kai tik palikau Kamilės namus, minti dviračiu iki miško ir pačiai žvilgtelėti į angos vidų, surasti jos paslaptį.

„Ne," pasukiojau galvą į šalis. Buvau šokiruota savo pačios norų ir minčių, dar labiau fakto, kad tai buvau ne aš. Kamilei turėjo būti sunku susitaikyti su faktu, kad vienas nuotykis iš jos rankų išsprūdo, o ne man. Aš turėčiau netgi džiaugtis užuot niršusi.

Skaudžiai prikandau apatinę lūpą. Kraujas palietė mano liežuvį, o su tuo ir pyktis išnyko. Liko tik nusivylimas ir pasišlykštėjimas savimi.

„Nieko nėra blogo, kas neišeitų į gerą," tariau močiutės dažnai vartojamą posakį. Dažniausiai jis mane paguosdavo. Šįkart tik dar daugiau žibalo įpylė į ugnį. Jaučiausi taip, tarsi kas nors mane būtų iš visų pusių lietęs kietomis lazdomis.

Net neatsimenu, kaip atsidūriau prie savo namų slenksčio, kaip dviratis rado savo kelią į daržinę, o tuo labiau mano kūnas savo vietą minkštoje lovoje, kuri staiga pavirto kankinimo instrumentu. Nebuvo jokios laisvos kūno vietos, kurioje nejausčiau adatos smaigalio prisilietimo.

Mano akys nuslydo ties mano apyrankę, kuri tapo vienu iš įrodymų, kad aš buvau miške, kuris turi paslaptį.

Nuplėšiau nuo rankos apyrankę ir sviedžiau ją į sieną, net pati nesuprasdama kodėl. Nors trenksmas ir buvo lapelio šlamesio, mano močiutė jį vis tiek išgirdo ir sunerimusi atėjo į mano kambarį. Jai neprireikė net pusės sekundės kad suprastų, kad kažkas mane kankino, nedavė šventos ramybės.

„Buvai pas Kamilę?" ji atsisėdo ant kėdės.

Nenoriai žvilgtelėjau į seną moterį ir linktelėjau.

„Susipykote?"

Mintyse nusijuokiau išgirdusi tokį mano būsenos priežastį.

„Ne," palingavau galvą į šalis ir priverčiau save atsisėsti ant lovos. Tai buvo sudėtingas darbas. Mano kūnas nenorėjo paklusti mano protui, o jeigu ir paklusdavo, mane nubausdavo skausmu.

„Negi su Kamile po medžius karstėtės ir tu netyčia nukritai?" paklausė moteris pastebėjusi mano susiraukusį veidą.

„Ne, tiesiog ..." net nežinojau, kaip paaiškinti skausmą. Nusprendžiau, kad geriau nusukti močiutės mintis nuo tos temos prie to, kas man iš tikrųjų nedavė ramybės. „Miško šeimininkai," pradėjau atsargiai.

„Ką šeimininkai?"

„Jie mus pagavo. Padarė kelias nuotraukas ir rado mano apyrankę. Jie grasino Kamilės šeimai baudomis ir kitais dalykais, jeigu mes ten vėl įžengsime."

Močiutė pažvelgė į ant žemės gulinčią mano apyrankę. Atsargiai ir neskubėdama ji paėmė ją nuo žemės. Ji nepabuvo tarp jos pirštų net sekundės. Močiutė pametė apyrankę iš rankų ir šioji grakščiai nukrito atgal ant grindų.

Aš stebėjau savo močiutę su nuostaba veide. Jos veidas atrodė, kad papilkėjo vos tik palietus apyrankę.

„Ar tau viskas gerai, močiute?" paklausiau sunerimusi. Kitomis aplinkybėmis iššokčiau iš lovos ir pulčiau prie jos, tačiau netgi ir rankos mostas man kainavo.