Tamsus miškas

24 skyrius

Tik... tok... tik.. tok.. Chaosas dvare man patiko. Patiko taip, kad net negalėjau žodžiais apibūdinti, kokia gi didžiulė buvo mano laimė regint vargšą savo draugą stovint viduryje kiemo ir iš pykčio didelėmis akimis žvelgiant į juodą pasaulį.

Kas geriausia, aš dar net nespėjau pasinaudoti dovana ir prisidėti prie paslaptingo savo mylimosios dingimo.

Kai turėsiu garbės stovėti priešais mano širdies savininkės draugę, aš jai pabučiuosiu batus ir žemę, kuria ji vaikšto...

Kamilė atsargiai nuleido savo ranką ant mano peties. Prisilietimas buvo atsargus ir vos juntamas, tačiau jis vis tiek įvarė man siaubo.

Žvilgtelėjau į Kamilę. Mano baimę ji turėjo regėti ne tik mano akyse, tačiau ir veide, kurį kuo puikiausiai jai apšvietė priešais mus esančio laužo ugnis. Senolis sėdėjo ant rasto kitoje pusėje. Abi jo rankos tvirtai laikė lazdą, kuri jau nebeskleidė vaiduokliškos šviesos. Jo akys tingiai, tačiau mąsliai stebėjo mane ir Kamilę. Už jo nugaros žaidė šešėliai, kurie atrodė, kad tik ir laukia tinkamo momento palikti medžių užuovėja tam, kad prieitų arčiau laužo.

„Nors aš žinau viską, tačiau net neturėjau minties, kad tu ieškosi manęs," prisipažino Praamžius. Nuo žemės jis pakėlė šakalį ir be jokio gailesčio metė jį tiesiai į liepsnų glėbį.

„Kodėl taip sakote?" girdėjau Kamilės balsą. Jos ranką dingo nuo mano paties. Ji atsirėmė alkūnėmis į savo šlaunis, jos smakras nusileido ant jos delnų.

Miško gilumoje sustaugė vilkas.

„Ne kiekvienas drįsta kišti savo ranką laukiniui vilkui į nasrus, mieloji Vaidilute. Netgi galingasis Perkūnas žino, kad jis nėra pats svarbiausias ir pavojingiausias."

Mano gerklė staiga tapo sausą. Žvilgtelėjau į Kamilę. Ji atrodė tokia pat nustebusi kaip ir aš. Mintyse klausiau savęs, kur gi Kamilė mane šį kartą įvėlė. Kas gi šis senolis buvo šiame sename pasaulyje, kuris jau visų užmirštas ir išjuoktas?

Ir kodėl niekad nesidomėjau mitologija?

„Ką... ką... ką turite... omenyje?" išstenėjau. Nors ir buvo naktis vėsi, o drabužiai nebuvo per šilčiausi, mano rankos vis tiek prakaitavo taip, tarsi būčiau atsidūrusi pirtyje.

„Jūs nežinote, kas esu aš iš tikrųjų?"

Malkų krūvą su jo žodžiais sudribo žemėn. Ugnies liežuvis šovė į apačią pakeldamas daugybę pelenų, kurie leidosi žemyn, sukurdami iš pradžių raudoną, o vėliau pilką lietų.

Vilkai vėl sustaugė miško glūdumoje.

„Vilkai mėgsta Velnią," greitai tarė jis, kai Kamilės akys nuslydo į tamsą. „Jie, kaip ir Perkūno pakalikai, ieško jūsų."

„Kuris mus ras pirmasis?" Kamilė paklausė visai užmiršdama Praamžiaus klausimą ir jame tūnantį menkutį perspėjimą. Nors ir draugė į tai numojo ranka, aš stengiausi to nepraleisti pro pirštus.

„Geresnis klausimas būtų, kuris būtų geriau, kad jus rastų."

„O tai būtų?"

Senolis šyptelėjo ir truputi atsilošė atgal. Kelis kartus jis bakstelėjo lazdos galu į žemę.

Dar vienas ugnies pliūpsnis žybtelėjo priešais mus.

„Kas jūs esate iš tikrųjų, Praamžiau?" drįsau sugrąžinti klausimą.

Vyras susiraukė tarsi lašelis citrinos sulčių butų užkritęs ant jo liežuvio galiuko.

„Praamžius? Jis man asocijuojasi su senatve ir nelabai jį mėgstu. Kodėl jums neišsirinkus kito vardo iš visų mano turimų, kuriuos žmonės naudojo mane įvardinti: Dievas, Aukštojas, Andojas, Prakorimas, Sotvaras, Nunadievis?"