Tamsus miškas

12 skyrius

Jis gali mėginti jai ant akių uždėti raišti, atimti jos klausą, tačiau jos širdis atskirs apgaulę nuo teisybės ir pabaigoje aš būsiu tas, kuris šypsosis.

Gaisro priežastis – netvarkingi laidai. Tai pasakė man kažkas. Buvau per daug atsijungusi nuo pasaulio, kad suvokčiau, kas su manimi kalbėjo, kas mane lietė, kas stovėjo priešais mane...

Norėjau, kad viskas pasibaigtų, kad nereikėtų man žvelgti į karstą, kad nereikėtų vilkėti juodų drabužių, linkčioti galvą ir dėkoti žmonėms, kurie atėjo išreikšti man užuojautą.

Norėjau paprasčiausiai pasislėpti nuo visko.

Kamilė su savo šeima atėjo į laidotuves, bet nedrįso prieiti prie manęs ir tarstelėti kelių žodžių. Jie slėpėsi minioje. Nors ir nežvelgiau į juos, visą laiką jaučiau jų veriantį žvilgsnį nukreipta į mane.

Visą laiką Kaspijanas stovėjo mano kairėje, jo ranka kartas nuo karto pakildavo ir nusileisdavo ant mano peties. Kartas nuo karto jis sušnabždėdavo man būti stipriai.

Širdyje jaučiausi dėkinga jam ir jo šeimai, kuri man stengėsi padėti kuo tik galėdami: tik jų pinigais ir pastangomis vyko šios laidotuvės.

Galiausiai paskutinis žemės grumstas nusileido ant nedidelio kalnelio. Netrukus jis išnyko vainikų jūroje. Mano močiutė dabar ilsėjosi ramybėje, o aš skendau nežinioje.

Po kelių dienų prie Kaspijano namų dvaro sustojo mašina. Senyvo amžiaus moteris vilkinti formalus drabužius atvėrė dureles ir išlipo iš automobilio. Regėjau pro kambario langą, kaip keli dvaro darbininkai puolė pasitikti atvykusią moterį ir ją nulydėjo į pastato vidų.

Manyje gimė smalsumas sužinoti, kas buvo toji moteris ir kokiu tikslu ji lankėsi čia. Kaspijanas neminėjo, kad dvaras laukia svečių, bet ir jį patį jau seniai regėjau akyse. Gal jis pamiršo paminėti arba svečias buvo nelauktas.

Prikandau apatinę lūpą ir palikau savo kambarį. Koridorius buvo tuščias, bet jame sklandė tylus balsai. Nusileidau laiptais žemyn. Moteriškė su keliais tarnais stovėjo prie durų. Moteris atrodė labai suirzusi ir faktas, kad jai reikėjo padėti judėti į priekį, atrodė, kad ją erzino tik dar daugiau.

„Panele Kantrime," kreipėsi į mane vienas iš tarnų. Pajutau visų akis smingant į mane. Staiga panorau grįžti į kambarį. Dar geriau – gal visai nebūčiau jo palikusi.

„Tai čia toji mergina," tarė moteris. Jos balse buvo juntamas priekaištas ir pyktis. „Dievaži, viskas vėl iš naujo prasideda," ji tarė tyliai, bet nepakankamai, kad niekas jos žodžių negirdėtų.

Už nugaros girdėjau aidint žingsnius. Žvilgtelėjau sau per petį. Laiptais leidosi Kaspijanas. Pro sumerktas akis jis žvelgė tiesiai į moterį. Jutau nuo jaunuolio sklindantį įsiūtį, kurio priežastis man buvo neaiški. Mane tai trikdė ir kėlė daugybė klausimų.

„Pagaliau pasirodei, Kaspijanai. Gal gali paaiškinti, ką šioji mergina daro čia?" ji iškėlė pirštą ir nutaikė tiesiai į mane. Negeras jausmas perbėgo per mano kūną Staiga pasijaučiau purvina ir nenorima.

Apglėbiau save. Akyse nemaloni drėgmė pradėjo kauptis.

Kaspijanas sustojo ties manimi. Jos ranka nusileido ant mano peties. Nenoriai žvilgtelėjau į jį. Pyktis, kuris buvo jo akyse prieš sekundę, buvo pakeistas kažkuo švelnesniu, kai jo žvilgsnis susitiko su maniškiu.

„Grįžk į savo kambarį," paprašė jis manęs.

Linktelėjau ir pasukau atgal ten, iš kur buvau atėjusi. Kai mane paslėpė nuo jų akių siena, aš sustojau ir atrėmiau nugarą į sieną. Aš ištempiau savo ausis ir mėginau sugaudyti kiekvieną žodį, kuris buvo išleistas į pasaulį. Visai neturėjau noro keliauti į kambarį, kuriame ir taip praleidau visą savo laiką. Dabar atėjo laikas mėginti suprasti, kas dedasi iš tikrųjų.

„Patarčiau niekados jos neįžeidinėti, senole, nes galiu pažadėti, kad kapus pasieksi greičiau nei tau lemta."

„Negi man grasini? Man? Asmeniui, kurio dabar tau reikia labiau nei oro? Juk tai toji mergina paleido jį iš kalėjimo. Tik dėl jos jis dabar laisvas. Turėtum ją dabar pat pasiųsti į kapines. Tas kas gali sugriauti burtus yra mums pavojingas."

Susiraukiau. Žinojau, kad manęs klausa neapgauna, o mano vaizduotė nenusprendė šiandien su manimi žaisti.

Kaspijanas tylėjo. Jis neskubėjo pasakyti ką nors į šios moters priekaištus, bet nors ir nemačiau vaikino, net neabejojau, kad ant jo veido buvo regimas pyktis.

„Ji čia todėl, kad mes seniai jos ieškojome. Jį sugauti nebus sudėtinga."

„Nesudėtinga," nusijuokė moteriškė gerkliniu balsu. „Baik juokus, ponaiti Kaspijanai. Praeitą kartą mirė daug žmonių tam, kad jis būtų ten, kur buvo visus šiuos ištisus šimtus metų. Net neabejoju, kad jis nori keršto, o kai sužinos, kad ji čia...." ji nutilo.

Net neabejojau, kad moteriškė kalba apie mane, tik nesupratau, kodėl aš buvau tokia ypatinga jiems. Kodėl jie linksniavo mano vardą savo pokalbyje?

Kelių žingsnių aidas pasiekė mano ausis.

„Magdalena, nebūk tokia tulžinga. Šįkart viskas bus kitaip."

„Nejaugi? Kaspijanai, tu žinai istoriją apie Perkūną ir Velnią geriau negu bet kuris kitas. Todėl man atsakyk, kodėl jie vienas kito taip nekenčia?"

Moters bateliai pradėjo kaukšėti, o aš giliai įkvėpiau. Net nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi savo kvėpavimą.

Pokalbis buvo baigtas, bet klausimai tik pradėjo kilti mano galvoje. Greitai apsižvalgiau aplinkui. Koridoriuje nieko nebuvo. Greitai įsmukau atgal į savo kambarį. Patogiai įsitaisiusi ant savo lovos mėginau suprasti, ką naujo sužinojau iš šio paslapčia nugirsto pokalbio.