Tamsus miškas

38 skyrius

Regėjau, kaip prisiminimai užgrobia jos dėmesį. Jos akys prisipildo skausmu, liūdnumu, pykčiu, suglumimu... Ji liečia savo krūtinę ir įdėmiai žvelgia į ranką, tarsi mėgindama joje kažką įžiūrėti. Ji aikteli, jos burna prasižioja. Tos raudonos lūpos, kurias noriu pajusti ant savų, jas paragauti... Susilaikau ir tik dar tvirčiau laikau ją savo glėbyje. Netrukus ašaros pradeda drėkinti jos skruostus.

„Jis mus abudu apgavo," sušnibždu į jos plaukus.

Perkūnui pavyko tada išgelbėti mane nuo mirties, bet tik tam, kad vėl pamėgintų įkalinti mane savo troškimų ir fantazijų pasaulyje. Prisimenu, kaip Milda priėjo prie manęs nedrąsiais žingsniais. Ant jos kaklo ryškėjo smaugimo randai. Ji šyptelėjo pusę lūpų ir stengėsi paslėpti įrodymus po skarele.

Prisimenu, kaip ji lietė mano ranką, jos lūpos judėjo neištardamos žodžių. Nežinau kiek laiko tiesiog stebėjau ją, o Perkūnas slėpėsi šešėliuose su vis stiprėjančiu nepasitenkinimu.

Galiausiai Milda paleido mano ranką ir baugščiai žvilgtelėjo į Perkūną.

„Nepajėgiu," pralemeno ji. „Tikroji meilė..." ji pradėjo, bet nutilo.

Primerkiau akis. Rankos pačios apsivijo aplink juosmenį. Jaučiausi apsvaigusi ir mieguista. Perkūnas buvo labai sunerimęs dėl mano sveikatos ir vis kišdavo gerti visokius skystalus.

Jie mane vimdė.

„Ji jo nemyli," tarė jis piktai. Jo kūnas net virpėjo iš įsiūčio.

„Negaliu ir nemanau... kad pajėgsiu kada nors," ji įsmeigė savo akis į žemę. Mėginau suvokti, kas gi čia vyksta, kas toji Milda ir kodėl Perkūnas toks įsiutęs. Tačiau taip tingėjosi galvoti, o jeigu ir mėgindavau tai daryti, smarkiai paskausdavo galvą.

Tyliai suaimanavau. Jų akys įsmigo į mane. Perkūno veidas šiek tiek sušvelnėjo, kai jo viena ranka mane paglėbė. Mano žandas nusileido ant jo peties. Truputi primerkiau akis.

„Ji apsvaigusi," pastebėjo Milda su siaubu. „Kad ir ką sugalvotum daryti, tau nepavyks," po minutės paskelbė ji ryžtingai.

„Ir kodėl taip manai?" jo balsas žemas, o akyse siautėjo žaibai.

„Todėl, kad galiu justi jos skausmą," atsakė Milda žengtelėdama žingsnį atgal. „Kai ji pajėgs bent kiek susivokti aplinkoje, ji tave pradės tavęs nekęsti ir norės tavo mirties."

Ji nemelavo. Bent jau apie nekentimo dalį.

Pakako tik gauti menkutę pagalbą iš Medeinos ir mano pojūčiai ir pasaulio supratimas grįžo. Nežinojau, kodėl ji man nusprendė padėti, bet jos ir nesiteikiau klausti. Gal turėjau išdrįsti ir pasiteirauti, kodėl ji už Perkūno nugaros rezga sąmokslus?

Pyktis ir begalinis liūdesys buvo pirmieji svečiai mane priėmę į savo glėbį, kai miglos ir miegas išnyko. Pykau, kad leidau būti apmulkinamai, pasinaudotai ir, kad išdaviau tą, kuriam žadėjau begalinę laimę. Liūdesys, kad buvau aš, kuri įstūmė Velnią į kalėjimą ir dar spjovė jam į veidą sakydama, kad jis man buvo tik bjaurus vabzdys...

„Kaip jį išlaisvinti?" klausiau savęs gal milijoną kartų, bet atsakymo niekad negavau, nes jį jau žinojau. Raganos pasirūpino, kad nebūtų jokio šanso išlaisvinti blogį.

Jis buvo įkaltintas ten amžiams.

Jo niekad negalėsiu daugiau pamatyti.

Mano širdis mirė.