Tamsus miškas

34 skyrius

Nors ir atrodo, kad virš mano galvos atsivėrė pats pragaras, aš jaučiuosi kaip rojuje. Mano pirštai liečia jos švelnią ir vėsią odą. Jos kūnas glaudžiasi prie manęs, o jos akyse regiu jos meilę man. Žinau, kad tai tik menkutės žiežirbos palyginus su ta kadaise jos žvilgsnyje gyvenusia liepsna. Bet aš esu kantrus. Ypatingai, kai tai liečia ją.

Mano kojos kliuvo už visko, kas tik sugebėjo pasitaikyti mano kalyje. Aš vis klupdavau, aiktelėdavau tai iš skausmo, tai iš netikėtumo. Mano žingsniai buvo ne tik netvirti, bet ir lėti, grasinantys mane numesti ant kietos žemės.

Aš visus lėtinau.

Aš buvau pavargusi.

Aš buvau silpna.

Visi tai pastebėjo ir antrą kartą šią naktį atsidūriau ant vaikino rankų. Tikrai neturėjau kuo skųstis.

Nors mintyse tylus balselis mane vis nesiliovė priminti, kad tai buvo Velnias, kad jis buvo priešas, aš jį ignoravau ir leidau sau atsargiai priglausti savo žandą ant jo peties. Mano akių vokai buvo sunkūs, o nematomos miego rankos vis mėgino nutempti į tylą ir į nieką.

Plačiai išsižiojau ir trumpam sumerkiau akis. Žingsniai aidi koridoriuje, kuris po truputi virsta tuneliu. Velnio šiltas kvėpavimas kuteno mano odą ir kažkodėl tai man patiko.

„Ar šis tunelis ilgas?" Velnias paklausė prislopintu balsu.

„Nelabai. Jis turėtų greitai pasibaigti," atsakė suirzusiu tonu Dominykas. Už mūsų nugarų girdėjosi kovos aidai. Žemė vis kartas nuo karto vis sudrebėdavo vis smarkiau ir smarkiau. Žemės nesiliovė kristi nuo viršaus.

„Tik jau nesumanyk kažką padaryti," girdėjau Kamilę tariant per sukąstus dantis.

„Ką man reikėtų padaryti, kad suvoktumėte, kad ne aš esu jūsų problema?" tarė Velnias įsižeidęs.

„Grįžk atgal į savo kalėjimą ir ten pasilik dar porai šimtų metų," atšovė Kamilė.

Atmerkiau akis ir dirstelėjau į priekį. Manęs nepasitiko aklina tamsa, tačiau ir nebuvo ten matoma ryški šviesa. Tiesiog ten buvo... šviesiau.

Tunelis tuoj pasibaigs ir nežinomybė pasitiks.

Tas buvo aišku.

Velnias sunkiai atsiduso, o už mano nugaros Dominykas su Kamile kilstelėjo savo ginklus į viršų.

„Viskas bus gerai. Aš niekam neleisiu tavęs nuskriausti," sušnibždėjo Velnias. Aš juo tikėjau, nors žinojau, kad neturėčiau.

Nakties garsai, kvapai ir jos vėsuma pasitiko mus. Sudrebėjau ant Velnių rankų. Mintyse net pajėgiau pasijuokti pasižadėdama sau, jog nuo šiol miegosiu taip, tarsi būčiau ne šiltame kambaryje, bet žiema Sibire.

Velnias priglaudė arčiau mane savo šiltos krūtinės, kur ritmingai plakėsi jo širdis. Kažkodėl šioji melodija man buvo labai pažįstama... išsiilgta... mano mėgstamiausia lopšinė.

„Nuleisk ją ant žemės," tarė Dominykas. Jis dairėsi aplinkui. Tolumoje mano akys pastebėjo šviesos stulpą. Kas sekundę į žemę leidosi vienas po kito žaibai. Jų sukurtoje šviesoje regėjau aukštus padarus.

„Oho," tarė su nuostaba balse Kamilė. „Mes turime iš čia dingti kuo greičiau," jos akys susitiko su mano žvilgsniu. Baimė. Kamilė buvo pašiurpusi nuo vaizdo. Aš ją supratau. Ten vyko tikras karas ir norėjau būti nuo tos vietos kuo toliau, kuri po truputi virsta griuvėsiais ir pelenais.