Tamsus miškas

11 skyrius

Mano priešas išnaudoja kiekvieną minutę. Skaudu tai pripažinti, nes tai gali virsti mano pralaimėjimu. Aš tik galiu viltis, kad ji nepasiduos ir lauks manęs.

Nenorėjau atmerkti akių. Nenorėjau girdėti blogų žinių. Nenorėjau matyti, kaip lieku šiame pasaulyje viena.

Norėjau numirti.

Man nerūpėjo, kur aš buvau, kaip atrodžiau. Man nerūpėjo niekas. Jaučiausi tuščia pasauliui, kurčia jo šauksmui, akla jo grožybėms. Aš buvau niekas.

„Ar tai buvo būtina?" mano ausis pasiekė prislopintas moteriškas balsas.

„Žinoma," atsakė jai balsas užtikrintai. „Net neturėtum uždavinėti tokių klausimų," jis skambėjo piktai. Man prireikė kelių minučių, kad jį atpažinčiau. Šis balsas priklauso Kaspijanui.

„Atleisk, kad įžeidžiau," moteris pastebėjo tą patį kaip ir aš, tačiau jos balse aš neišgirdau nuoširdumo. „Bet pats žinai, kad laužai savo įstatymus, kuriuos taip mėgsti visiems cituoti, o nusižengusius negailestingai baudi. Nematau logikos tavo veiksmuose."

Kaspijanas neskubėjo atsakyti, o kai prabilo, galėjau girdėti užslėpta grasinimą.

„Abejoji mano sprendimais?"

„Ne, tiesiog nematau pagrindo ją atitempti čia."

Kad ir kas buvo toji moteris, ji manęs nemėgo. Net nežinojau, kaip reaguoti į tai. Aš visados stengiausi, kad mane visi mėgtų. Ką jau ką, niekam nenorėjau tapti gyvenimo košmaru. O štai, pasirodo susimoviau savo pareigose.

„Tu niekad nematai pagrindo tam, ką aš darau," atkirto jis šiurkščiu balsu. Tai turėjo būti įspėjimas jai užčiaupti savo burną ir būti paklusniam padarėliui.

„Tai rizikinga," galiausiai girdėjau ją sumurmant. Po to sekė garsus durų trenksmas. Moteris buvo ne juokais įniršusi.

Norėjau atmerkti akis ir pasižiūrėti, kas su manimi buvo kambaryje be Kaspijano, tačiau kovojau su šiuo troškimu ir tiesiog toliau gulėjau lovoje apsimetinėdama, kad miegu.

Netrukus išgirdau tylius žingsnius link lovos, ant kurios aš ramiai gulėjau. Jie buvo vis garsesni, leidžiantys man suprasti, kad asmuo buvo visai šalia manęs. Po kelių minučių asmuo, esantis kambaryje, atsisėdo ant lovos.

„Tikrai, kodėl nusprendžiau šįkart sulaužyti savo taisykles?" paklausė jis savęs tyliai. Jo balsas buvo kupinas abejonių ir netgi liūdesio, skausmo. Kažkodėl panorau atmerkti akis ir jį stipriai apkabinti, pavogti iš jo liūdesį, tačiau tada realybė bloškėsi į mane. Juk aš turėjau būti toji, kurią kažkas turėtų stipriai apkabinti ir sakyti, kad viskas bus gerai.

Laukiau kitų jo žodžių, kurie užvestų mane ant kelio ir leistų suprasti, kas gi dabar čia vyko, kur aš buvau ir ko buvo tikimasi iš manęs.

Kaspijanas tylėjo. Ir tarsi šioji jo tyla nevarytų manęs iš proto, jis atsistojo iš paliko mane vieną kambaryje, kurio tyla tiesiog buvo skaudi mano ausims.

Daugiau aš nebeištvėriau ir atmerkiau savo akis, kad šios susipažintu su kambariu, kuriame kažkas nusprendė mane apgyvendinti. Net sapne nesitikėjau, kad save rasiu ne kur kitur, o gan erdviame ir prašmatniame kambaryje, kuriuos kartais regėdavau aš per močiutės mažą ir senutį televizorių.

Netoli nuo lovos, kurioje aš gulėjau, buvo nedidelis baltas staliukas, ant kurio buvo vazelė su raudona tulpe viduje. Šalia vazelės su gėle buvo stiklinė sulčių ir lėkšte su šiltais plynais.

Mano pilvas sugurgė regint vaizdą. Aš atsargiai atsistojau ant kojų ir priėjau prie staliuko. Nepuoliau vaišintis man paliktais pusryčiais. Pirma norėjau pamatyti, kur yra durys ir dar geriau apsižvalgyti aplinkui kambarį, kuriame dar buvo spinta, didelis veidrodis ir viskas. Kad ir kam priklausė šis kambarys, asmuo nemėgo jo apkrauti.

Kambaryje tikrai nieko be manęs daugiau nebuvo. Tai žinant man tarsi akmuo nuo širdies nusirideno, nors kartu mane tarsi kažkas ir slėgė žemyn.

Pradėjau valgyti savo pusryčius. Galvoje vis sukosi tie patys klausimai ir baimės dėl mano pačios ateities. Dar niekad gyvenime mano ateitis neatrodė tokia tamsi, tokia nežinoma kaip būtent šiandien.

Padėjau tuščią lėkštę atgal ant staliuko ir pažvelgiau į uždarytas duris, tada į savo drabužius. Aš vis dar vilkėjau savo pižamą, kuri vietomis buvo suodina. Taip pat ji atsidavė gaisru.

Norėjau nuplėšti drabužius nuo savo kūno, kurie drįso man priminti skausmą. Tačiau prieš tai pradedant daryti, mane reikėjo susirasti kitus drabužius. Juos radau spintoje. Vyliausi, kad asmuo kuriam priklausė šie drabužiai, nesupyks, kad drįsau kelis pasiskolinti.

Nauji drabužiai kvepėjo alyvomis. Menkutė šypsena papuošė mano veidą. Man patiko alyvų kvapas. Kiekvieną pavasarį į savo kambarį prisinešdavau pluoštą šių gėlių, kad galėčiau mėgautis jų aromatu.

Už durų išgirdau žingsnius. Nukreipiau savo akis į baltas duris, tada į aukso spalvos rankeną. Kantriai laukiau, kol kažkas nuleis ją žemyn ir įžengs į vidų.

Po minutės priešais ją stovėjo Kaspijanas ir mėgino draugiškai nusišypsoti. Net nesistengiau šypsenos užsidėti ant savo veido. Nebuvo prasmės mėginti atrodyti, kad jaučiausi gerai, kai tiesa buvo visai kita.

„Kaip jautiesi?" paklausė jis paslėpdamas savo rankas už nugaros. Vaikinas vilkėjo baltus marškinėlius ir juodus džinsus.

Užmerkiau akis, kad ašaros neplautų mano skruostų. Po kelių minučių tylos pajėgiau gūžtelėti pečiais.

„Užjaučiu dėl netekties," tarė Kaspijanas. Jis stovėjo vietoje sustingęs. Jaunuolis nežinojo, ką jam derėtų daryti. Laimei, aš puikiai nutuokiau, ko man reikėtų.

Net nepagalvojusi, ką mano kūnas daro, aš prisiartinau arčiau jo ir stipriai jį apglėbiau. Veidą padėjau ant jo peties ir net nesistengiau sutramdyti iš sielos gelmės kylančios raudos ir netekties skausmo.

Kaspijanas neatrodė, kad mano toks netikėtas užpuolimas kaip nors būtų jį paveikę. Netgi atrodė, kad jis tikėjosi kažko panašaus ir jo rankos pačios greitai stipriai laikė mane jo glėbyje.

„Viskas bus gerai," šnibždėjo jis man į ausį.

„Iš kur gali tai man garantuoti," mano ašaros drėkino jo marškinius, bet mes abu į tai nekreipėme dėmesio. Giliai mintyse žinojau, kad turėčiau gėdytis savo šio poelgio, kad faktas, kad jis laikė mane apglėbęs taip, tarsi niekad nenorėtų, kad aš jį palikčiau, turėtų mane jaustis nemaloniai ir versti kuo greičiau sukurti tarp mūsų bent šiokį tokį atstumą. Deja, aš stovėjau kartu su juo.

„Nes aš ketinu tau padėti," tarė jis rimtu tonu.

Kilstelėjau savo veidą nuo jo peties ir įsmeigiau akis į jo veidą, ant kurio mėginau kažką surasti pati nežinodama ką tiksliai. Tiesiog ieškojau.

„Padėti?" kilstelėjau antakį nustebusi.

Kaspijanas vos pastebimai šyptelėjo ir linktelėjo savo galvą.

„Kas būtų, jeigu pasakyčiau, kad tas gaisras tavo namuose buvo suplanuotas?"

Primerkiau akis ir patraukiau jo rankas nuo savo kūno. Kaspijanas nenoriai leido man tai padaryti. Regėjau, kaip jo akyse atsirado liūdesys.

Žengiau kelis žingsnius atgal. Nei sekundės nenusukau savo žvilgsnio nuo jo. Mintyse mėginau suvokti žodžius, kuriuos jis man pasakė.

„Suplanuotas?" pakartojau. Jaučiau, kaip kraujas palieka mano veidą, o akyse atsiranda siaubas.

Vaikinas linktelėjo. Stipriai sučiaupė lūpas, kad net jos virto baltomis.

„Taip pat žinau, kas tai padarė, nors nežinau to priežasties. Jeigu tu padėsi man, aš padėsiu tau. Žinoma, atsakymą gali pasakyti man ir vėliau," jis linktelėjo sau ir paliko kambarį. Aš stovėjau sutingusi ir žvelgiau į duris, prie kurių prieš kelias sekundes stovėjo Kaspijanas.

:210StP>��]