Tamsus miškas

32 skyrius

Vėl stovi mano „geriausias" draugas priešais grotas. Mintyse klausiu savęs, ko gi jam vėl prisireikė iš manęs taip greitai.

„Veliona," spjaute išspjovė Perkūnas šį vardą pro savo raudonas lūpas. Jo visas veidas buvo kaip jo raudonos lūpos.

Primerkiau akis. Jutau, kaip gili raukšlė atsiranda mano kaktoje man mėginant suprasti, ką šiuo vardu mano priešas man nori pasakyti.

„Kodėl ji užpuolė Žemyną?"

Paukščiai. Visą naktį girdėjau jų sparnų plazdenimą priešais savo langus. Kartais net regėdavau juos žvaigždžių šviesoje. Kartas nuo karto paukščių snapai paliesdavo stiklą ir mano kūnas sudrebėdavo nuo man nežinomos baimės.

Mėginau save nugabenti į nieką, tamsą, sapnų karalystę... mano širdis per greitai dunksėjo krūtinėje, mano vaizduotė per daug prisigalvojo...

Tvirčiau sugniaužiau antklodės kraštus ir priglaudžiau juos prie krūtinės. Žinojau, kad Magyla ir Algis stovėjo už durų ir ištempę ausis klausėsi, kas vyksta mano kambaryje.

Prieš saulei visiškai užleidžiant vietą tamsai, Kaspijanas buvo sugrįžęs mane aplankyti. Mes nesikalbėjome, tiesiog gulėjome lovoje. Jis stebėjo mane, o aš, pasinaudodama nuo jo sklindančiu saugumo jausmu, snūduriavau.

Man kuteno liežuvį daugybė klausymų, kurių atsakymų savininku galėjo būti Perkūnas, bet nedrįsau minčių paversti žodžiu ne tik dėl staiga išgaravusios drąsos, bet ir dėl mane užkariavusio silpnumo.

Kelis kartus Kamilė mėgino pasikalbėti su manimi, bet Kaspijanas tik numodavo ranka jai palikti mane ramybėje. Draugė stipriai suspausdavo lūpas, paleisdavo kelis žudančius žvilgsnius į Perkūno pusę ir išeidavo garsiais žingsniais iš kambario.

Vaikinas apsimesdavo to nepastebėjęs.

Trys kartus giliai įkvėpiau, numečiau nuo savęs antklodę ir basas kojas nuleidau ant vėsių grindų. Lūpas stipriai suspaudžiau, mano akys regėjo tik langą, už kurio vyko šiurpą keliantis paukščių koncertas.

Atsistojau. Nedrąsiais bei netvirtais žingsniais judėjau į priekį. Su kiekvienu sunaikintu centimetru girdėjau paukščių plazdėjimą garsiau. Kone galėjau girdėti jų kvėpavimą, širdies dūžius.

Sustojau. Nedidelis žingsnis skyrė mane nuo stiklo.

Kilstelėjau ranką ir atsargiai pridėjau pirštų galiukus ant ledinio stiklo paviršiaus. Akis primerkiau mėgindama geriau įžiūrėti paukščius tirštoje tamsoje.

Paukščių choras tapo garsesnis ir kažkodėl piktesnis, grėsmingesnis. Lūpos prasivėrė, o po sekundės pro jas prasprūdo garsus riksmas. Vienas iš paukščių stipriai trenkėsi į lango stiklą.

Delnu uždengiau savo burną ir pasitraukiau nuo lango. Dar vienas paukštis trenkėsi į stiklą. Kambarį pripildė trenksmo aidas.

Didžiulėmis akimis žvelgiau į langą. Blankioje nakties šviesoje regėjau didžiulius paukščius. Vienas po kito jie skrido tiesiai į langą.

„Čia pavojinga," kažkas sušuko už mano nugaros, tačiau jo žodžiai sumišo su dūžtančio stiklo garsu. Šukės krito žemėn, o į kambarį įsiveržė paukščiai. Kažkas mėgino mane paslėpti nuo jų it rimbo sparnų ir aštrių it ką tik nugaląsto peilio ašmenų šukių.

Kambaryje pakilo vėjas. Tyli naktis pavirto šūksnių chaosu. Dangų pradėjo į skutelius draskyti žaibai, kurių griaustiniai drebino žemės paviršių.