Tamsus miškas

26 skyrius

Laima. Ji turbūt nusprendė būtų mano pusėje. Įdomu, kas ją paskatino išduoti Perkūną, kuriuo visad taip karštai tikėjo ir rėmė. Kad ir kokia būtų to priežastis, aš džiaugiausi, kad tuoj laikysiu savo vienintelę savo glėbyje, iš kurio mano geriausias draugas ją pavogė.

Kamilė pagriebė mano ranką. Jutau, kaip jos nagai smigo į mano odą. Skausmas mėgino mane ištraukti iš šoko regint Velnią. Nors tai ir nebuvo pirmas kartai, kai mano akys jį regėjo, tačiau šį kartą jis buvo tikras ir niekas šalia nešaukė su ginklu rankose keldamas manyje paniką ir įtampa.

Kas buvo keisčiausia, aš nejutau esanti pavojuje.

Aš jaučiausi rami.

„Nesiartink," Kamilė suurzgė ir timptelėjo mano ranką, kad atsikvošėčiau ir nusukčiau akis nuo jo. Kiek laiko žvelgiau į jo džiaugsmingą veidą, nežinojau. Laikas tarsi sustojo ir mielas drugelis pradėjo plazdenti mano pilve.

Velnias kelis kartus mirktelėjo ir jo akys nukrypo į Kamilę, ir aš iškart pasigedau jo dėmesio.

Jo antakiai susijungė į vieną liniją, kai jis pastebėjo, kaip tvirtai Kamilės pirštai laikė mano ranką. Draugė vėl trūktelėjo mane į savo pusę.

Danguje žybtelėjo dar keli žaibai. Jų sukeltas griausmas buvo tarsi žadintuvas ir kartu perspėjimas man. Papurčiau galvą ir pažvelgiau į Kamilę. Jos nuožmus žvilgsnis buvo susikoncentravęs ties Velniu. Kitoje jos rankoje buvo pagalys, kuris abejojau, ar bus pakankamai tvirtas būti ginklu.

Pradėjau dairytis aplinkui. Praamžius buvo dingęs.

„Aš neketinu jūsų skriausti," paskelbė Velnias. Jo balsas buvo nuoširdus, kaip jo akys. Mano širdis juo iškart patikėjo, kol smegenys vis tvojo ir tvojo man mintyse per žandus, kad susiimčiau ir pažvelgčiau tiesai į akis: ši būtybė buvo Velnias, piktadarys, žudikas, nusikaltėlis... Jis turi būti nužudytas arba vėl įkalintas.

Drėgmė pradėjo kauptis akyse. Širdis plyšo girdėdama mano smegenis.

„Ėmiau ir patikėjau," Kamilė tarė šiurkščiai ir grubiai timptelėjo mane atgal. Netrukus jos kūnas slėpė mane nuo Velnio. Susiraukiau. Aš nebuvau maža mergytė, kurią reikėjo saugoti nuo pavojaus. Norėjau pasipriešinti Kamilei, tačiau prarijau savo nepasitenkinimą ir pasistiebiau ant pirštų galiukų, kad galėčiau geriau regėti Velnią. Jo rankos susirietė į kumščius, o akys atrodė grėsmingiau nei virš jo galvos pasaulį dalinantys žaibai.

„Man nerūpi, ką tu manai, vaidilute. Brangioji, prašau ateik. Mes neturime daug laiko," jis kilstelėjo savo ranką. Jo delnas kvietė mane priimti jį. Jo akys staiga apsiniaukė. Nerimas sklido iš jo žvilgsnio, o mano širdis norėjo priimti jo kvietimą ir nužudyti jame augančia baime.

„Ji niekur su tavimi neis," tarė Kamilė. Ji atsistojo į puolimo poziciją. Velnias nesutriko ir žengė žingsnį į priekį. Kamilės kūnas neišsidavė, kad šioji būtų kaip nors įbauginta jo elgesiu.

Žvilgtelėjau per petį. Perkūnas artėjo ir jį gal nuo mūsų skyrė tik minutės. Brangios minutės. Turėjau nuspręsti, ką daryti. Velnio grėsmingas žvilgsnis, kuris buvo nukreiptas į Kamilę, tiesiog rėkte rėkė, kad jo niekas nesustabdys.

Mano širdis tik šokinėjo iš laimės dėl to.

Dirstelėjau per petį į tamsą. Medžiai pasitiko mane.

„Tau tiesiog reikia pridėti savo pirštą," tarė balsas. Kilstelėjau akis į viršų. Laumė atidžiai stebėjo mane. „Tu esi gyvybė, augalų karalienė. Jie myli tave ir jie paklus tau. Tu gali juos priversti daryti dalykus, kurių jie nedarytu," kalbėjo ji mokytojos tonu.

„Iš kur tu tai žinai?" paklausiau sutrikusi. Mano ranka sklandė virš mažulyčio medelio.

„O kodėl tu to nejauti?"

Ji pagriebė mano ranką ir atsargiu judesiu pridėjo prie gležno kamieno.

„Tiesiog mintyse paprašyk jo augti. Paprašyk jo šakas stieptis į viršų. Paprašyk, kad jis suktųsi aplinkui. Paprašyk, kad jis iškeltų šaknį iš po žemės. Paprašyk jo, kad jo šaknis suformuoti suoliuką. Tu gali viso to panorėti, o šis medelis," jos akys nukrito į apačią, „tai padarys."

Žengiau žingsnį atgal. Vėliau dar vieną. Dar vieną. Netrukus galėčiau paliesti medžio kamieną, bet neužtikrintumas mane stabdė. Tai buvo tik prisiminimas. Jame aš buvau protingesnė.

Prikandau apatinę lūpą ir kilstelėjau ranką. Užmerkiau akis ir mintyse paprašiau ne vieno, ne dviejų, o visų medžių esančių aplinkui padaryti nedovanotiną dalyką.

„Žemyna," maldaujantis balsas įsibrovė į mano mintis ir akimirkai pamiršau, ką ketinau padaryti. Atmerkiau akis. Mano žvilgsnis iškart rado Velnią, kurio akys buvo didelės iš neapsakomos baimės.

„Kantre!" Perkūno balsas atsklido iš už Velnio nugaros.

„Pagaliau," išgirdau Kamile tariant.

Velnio kūnas įsitempė. Jis žengė kelis didelius ir greitus žingsnius link mūsų. Jo dėmesys buvo skirtas tik man. Neatrodė, kad Kamilė su pagaliu rankose jį bent kiek nors baugintų.

„Nesiartink," perspėjo Kamilė, bet Velnias tik dar žengė kelis žingsnius į priekį. Kamilė Užsimojo lazda, tačiau vaikinas tik grakščiai išsisuko nuo smūgio. Kamilė pamėgino dar kartą sužeisti priešą. Mano kūnas sustingo vietoje, o akys plačiai atsimerkė. Nežinojau, dėl kurio sveikatos aš nerimavau labiau.

Velnias vėl išsisuko nuo smūgio. Jo veidą puošė neslepiamas nepasitenkinimas. Nieko nelaukdamas jis pagavo lazdą, kai Kamilė jau mėgino trečią kartą ją panaudoti. Stebėjau, kaip Kamilė sutingo tik tam, kad po sekundės susiimtų ir mėgintų ištraukti lazdą iš Velnio gniaužtų, tačiau šis laikė ją tvirtai vienoje rankoje. Be jokio didelio vargo jis ją ištraukė jos Kamilės gniaužtų ir sulaužė per pusę.

„Žemyna," tarė Velnias. „Mes neturime..."

Kamilės kumštis į veidą nutraukė Velnio žodžius.

Buvau pakraupusi. Kamilė niekam netrenkė iš kumščio bent jau mano akivaizdoje. Kad jį grasindavo ką nors prikulti, man nebuvo naujiena, bet regėti, kad vis dėlto ji turėjo gėjų ir drąsos kam nors pasiųsti kumštį ir dar ne bet kam, o Velniui...

Velnias žengė žingsnį atgal. Nustebimas ir sumišimas maišėsi jo veide.

„Kantre," tarė balsas. Žingsniai. Daugybė žingsnių sklido iš miško. Netrukus prie jų prisidėjo vilkų urzgimas. Velnias tyliai nusikeikė ir dirstelėjo per petį.

Po akimirkos jo akys vėl žvelgė į mane. Regėjau jų gelmėse atsiprašymą. Jis turbūt tą patį regėjo ir maniškėse.

„Dar ne vėlu. Prašau. Jis tau meluoja," jo balsas virpėjo išduodamas emocijas, kurios vertė mane jaustis kaltai, kad nepaimu jo rankos ir nepriimu jo pasiūlymo.

„Jis nėra toks, kokį tu ji matai. Jis meluoja, pagaudinėja ir žudo. Jis Velnias. Aš jį pažįstų. Aš jo geriausias draugas. Šimtus kartų regėjau, kaip jis sugundo nekaltas vaidilutes, kaip jis jomis pasinaudoja,o vėliau jos būna nužudomos dėl aukuro išdavystės. Tas pats atsitiks ir tau. Jeigu atiduosi jam savo širdį, tu pasirašysi savo mirties nuosprendį," tarė Perkūnas braukdamas nykščiu per mano žandą.

„Prašau," tarė Velnias.

Bet jau buvo per vėlu.

Velnias ir vilkai buvo apsupti ne tik Perkūno armijos, tačiau ir medžių sienos.

Kamilė aiktelėjo iš nuostabos.

Žaibai nurimo.

Ugnis skaisčiai pradėjo švytėti lauže.

Išdavystė ir skausmas atsispindėjo Velnio veide, kol Perkūno puošė triumfuojanti šypsena.

ka��0�Γp