Tamsus miškas

41 skyrius

Nuojauta kužda, kad čia jau pabaiga. Kad ir kas mus pasitiks šiame kalėjime, turės atsakymus į viską. Kad ir kas ten mus pasitiks, jis padės mums pagaliau surasti ramybę, kurios taip trokšta sielos. Kad ir kas ten bus, jis arba sunaikins mane, arba mane išgelbės. Ne kūną. Bet širdį.

Šliaužiau į tamsą. Žinojau, kad turėčiau drebėti iš baimės, bet mano kūnas buvo ramus. Tik širdis darė išdaigas. Ji vis svarstė, kas staiga pavirto iš mano jausmų. Žinojau, kad tai nebuvo pats svarbiausias dalykas ir visa tai galėjo palaukti bent jau kelias dienas, tačiau mano širdis su manimi nesutiko.

Girdėjau, kaip už manęs į priekį šliaužia dar keli žmonės. Kažkodėl manęs neapleido nuojauta, kad tai Velnias ir Dominykas. Kiti pasiliko prie įėjimo į olą.

„Jūs suprantate, kad tie, kurie drįso ten leistis, niekad nesugrįžo atgal," staiga pareiškė Dominykas. Stabtelėjau. Abejonė nagais paglostė mano ryžtą.

Velnio pirštai palietė mano čiurną. Prisilietimas buvo paprastas, tačiau paskleidė šiurpuliukus po mano kūną. Papurčiau galvą ir judėjau į priekį. Kad ir kaip bebūtų, šis kalėjimas nebuvo pati blogiausia vieta pasaulyje, kurioje galėčiau būtų įkalinta.

Tunelis leidosi žemyn ir žemyn... šaknys ir tankūs voratinkliai vis veldavosi į plaukus. Buvo nemalonu, bet širdyje kilusi diskusija puikiai blaškė mano dėmesį.

Staiga tunelis tapo status ir tiesiog čiuožiau galva žemyn. Riksmas veržėsi iš mano burnos užgoždamas Velnio ir Dominyko balsus. Mėginau rankomis įsitverti į kažką, bet kaip tyčia, visos šaknys nusprendė pasislėpti nuo manęs.

Mėginau mintyse iššaukti savo galias, bet plūstelėjęs adrenalinas mane blaškė. O galiausiai ir nustojau kristi žemyn. Nusileidau ant kažko minkšto ir traškančio. Netrukus prie manęs prisijungė Velnias ir Dominykas. Kol Dominykas gaišo laiką kuriant šviesą, Velnias mane įkalino savo glėbyje.

Pavydėjau jam gebėjimo matyti aklinoje tamsoje.

„Viskas gerai," Velnio ramus balsas ramino mano kūną, o jo švelnių lūpų trumpi prisilietimai džiugino širdį.

Staiga tamsoje atsirado šviesos apskritimas.

„Jums viskas gerai?" paklausė Dominykas. Jo sukurtoje blausioje šviesoje galėjau įžiūrėti jo kiek nepatenkinta veido miną, o vaikino paties balsas buvo kaip kibiras šalto vandens užpiltas ant manęs. Delnus įrėmiau į Velnio krūtinę ir nuo jo pasitraukiau. Nenoriai jis buvo priverstas mane paleisti.

„Taip," atsakiau uždelsusi. Atsistojau. Nusipurčiau nuo savęs žemes. Susiraukiau pastebėjusi, ant ko mes visi trys stovėjome: šakos, supuvę lapai, graužikų kaulai, kailio liekanos... Šleikštulys sukilo burnoje. Kilstelėjau veidą į viršų, kad to neregėčiau.

„Ko mes turėtume ieškoti?" paklausė Dominykas. Jis žengė žingsnį arčiau manęs. Jo žvilgsnis stebėjo Velnią.

Stipriai suspaudžiau lūpas ir atsukau dramai savo nugarą. Tamsoje niekas nekėlė triukšmo, nieko nebuvo galima įžiūrėti, tačiau žinojau, kad ten vis dėl to buvo kai kas.

„Laima, mums reikia, kad pasirodytum," tariau ramiai. Jutau, kaip Velnio ir Dominyko žvilgsniai sminga į mane, kaip šie gręžė skyles savo klausimais manyje.

Ignoravau juos.

„Prašau," tariau maldaujančiu balsu.

„Nori pasakyti, kad tavo vietą užėmė..." Dominykas nebaigė savo minties. Tamsoje kilo triukšmas. Nejučiomis žengiau žingsnį atgal.