Tamsus miškas

28 skyrius

Nebijau jų aštrių kalavijų. Nebijau jų keliamo skausmo. Nebijau gulėti po jų kojomis ir žvelgti į jų pergalingus veidus. Vienintelė mano baimė yra neturėti šalia jos, regėti jos akyse panieką man ir pasakyti, kad jos širdis priklauso kitam. Prieš šią sielos žaizdą nublanksta visos kitos.

„Kas ten yra?" išdrįsau paklausti.

„Ten nieko nėra. Velnias tik stengiasi tave nuteikti prieš mus, prieš tuos, kas mėgina apsaugoti visus nuo jo melo, suktybių ir keliamo skausmo."

„Nejaugi? Tu turbūt juokauji. Aš greičiau pats mirsiu negu leisiu kam nors nuskriausti ją. Tu melagi ir bailį. Kaip iš viso drįsti mane šitaip juodinti?"

Velnias žengė žingsnį į priekį. Jo vilkai suurzgė. Seilės dribo iš jų nasrų. Visos ugnis įsižiebė ryškiau. Panika pasklido po mano venas su atšalusiu krauju. Instinktai pradėjo veikti. Mano smegenys šimtu procentu buvo įsitikinusios, kad Perkūnas buvo gerietis, kol Velnias buvo piktadarys, tačiau širdis pasakojo kitą istoriją.

To rezultate žinojau tik vieną dalyką: neleisiu nei vienam dabar nuskriausti vienas kito.

Žaibas perskyrė dangų, o augalų šaknys it godžios gyvatės apsivijo aplink visus gyvas būtybes. Netgi ir Kamile. Girdėjau vilkų inkštimą, žmonių riksmus. Nekreipiau dėmesio į juos ir tik prašiau kuo tvirčiau surakinti visų kūnus, kad šie negalėtų judėti ir nuskriausti vienas kito.

„Kantre, liaukis!" Kamilės balsas buvo garsiausias riksmų jūroje, tačiau nekreipiau į jį dėmesio.

Po amžinai trukusios akimirkos visi buvo supakuoti it kalėdinės dovanos. Trūko tik margaspalvio kaspino ant visų galvų ir būtų galiam padėti po eglute. Žengiau žingsnį arčiau Velnio. Keista, tačiau nejutau jokios baimės atsistodama priešais jį, žvelgdama į jo akis, nors turėjau tiek daug dabar prisiminimų apie jo juodą sielą.

Jis nužudė mano močiutę.

Jis gali atimti brangius žmones iš kitų žmonių.

Jie jaus mano skausmą ir netektį.

Aš galiu tam užkirsti kelią.

„Kas yra ten?" pakartojau Kamilės klausimą.

„Brangioji, tau nereikėjo mūsų visų taip supakuoti," girdėjau už nugaros Perkūno balsą. Šis buvo saldus kaip šviežias medus. Neskanus skonis lytėjo mano liežuvį.

„Pati jo paklausk. Juk tu mane laikai blogio įsikūnijimu. Tuk todėl padarei tai, ką padarei," skausmas buvo įsipynęs į jo žodžius. Šis skausmas buvo aštresnis nei aštriausias durklas šiame pasaulyje.

Jo skausmas mane skaudino.

To neturėjo būti.

„Neklausyk tu to. Jis tik nori tau perplauti smegenis kaip tai darė anksčiau. Jis nori, kad tu būtum jo pusėje, kad būtum tokia kaip jis. Bet jis yra melagis ir žudikas. Tu tai žinai, brangioji. Tu tai prisimeni," Kaspijano maldaujantis balsas gydė mano sielą tik tam, kad joje atsirastų naujos žaizdelės: klausimai ir abejonės.

„Kantre, greitai mane išlaisvini," tarė Kamilė pasipiktinusi. Girdėjau kitų šiurkščius komentarus, mėginimus ištrūkti iš mano jiems sukurto kalėjimo. Netgi užuodžiau deginamas šaknis.

Laiko vis mažėjo.

„O, sūnau, Žemyna tikrai prisimena daugiau negu tik tai," Praamžiaus pašaipus balsas nusirito. Tas kas galėjo susmeigė savo akis į jį. „Mieloji, laiko neturi daug. Greičiau galvok," paragino jis mane.