Tamsus miškas

33 skyrius

Kas buvo trečiasis žaidėjas šiame žaidime? O gal jo visai nebuvo ir Veliona nusprendė mane išduoti? Tačiau jos išdavyste aš patikėti negalėjau, nors nujaučiau, kad ji stovės tik to pusėje, kuris jai dali pasiūlyti daugiau naudos. Ji žinojo, kad Žemynos užpuolimas bus pasitiktas mano pykčiu. Taip pat Veliona užpuolė mano širdį jai keliaujant pamatyti Perkūno nusikaltimą. Negi ji dirba jam? Tačiau tada vis tiek Veliona nedrįstų prisišaukti jo pykčio.

Kas buvo trečiasis žaidėjas, kuris sugebėjo pasiūlyti Velionai geresnį pasiūlymą?

Kamilė žvilgtelėjo į mus. Jos veide buvo klausimas, ką daryti toliau. Dominykas stipriai trumpam sumerkė akis.

„Aš žinau, kad jūs ten!" riktelėjo Velnias vėl. „Ateikite patys arba būsiu priverstas pats pas jus atžygiuoti," jo balsas buvo neuralū s, tačiau tarp eilučių buvo galima suvokti grasinimą.

„Kami, ateik čia," tyliai pašaukė Dominykas.

Kamilė susiraukė ir nenoriai atpėdino link mūsų. Jai nereikėjo aiškinti, ką jos brolis staiga sumąstė. Jis nuleido mane ant kojų, kurios buvo pagamintos tarsi iš žėlė. Jeigu ne Kamilė, būčiau sau patogiai išsitiesusi ant šalto grindinio.

Dominykas išsitraukė kalaviją iš prie jo šono pritvirtinto dėklo. Pro mano akis neprasprūdo, kad tamsus skystis buvo jį padengęs.

Kamilė žvelgė į brolį ir pritariamai linktelėjo. Šis žengė kelis žingsnius į priekį. Velnias tylėjo ir nekėlė jokio triukšmo. Jis laukė.

Dominykas sekundei stabtelėjo, dirstelėjo į mane ir Kamilę, o tada drąsiai žengė į priekį. Kalavijas buvo priešais jį, pasiruošęs pulti priešą.

„Kur tu?" Dominykas suriko.

Kamilė priglaudė savo nugarą prie sienos, o mane arčiau savo krūtinės.

Triukšmai viršuje pradėjo tilti. Laikiau tai kaip gerą ženklą.

„Aš tikrai neketinu nieko sužeisti," Velnio balsas nuaidėjo koridoriuje. Sunku buvo pasakyti, iš kurios pusės jo balsas sklido. Atrodė, kad jis buvo visur.

„Ėmėme ir patikėjome!" nesusilaikė Kamilė neriktelėjusi.

Dominykas dirstelėjo į seserį ir palingavo galvą į šalis.

„Negi taip sunku tuo patikėti?" stebėjosi Velnias. Jo balse buvo girdimas liūdnumas. Mano širdis apsunko krūtinėje. Drėgmė pradėjo kauptis akyse. Mėginau suvokti kodėl, tačiau nepajėgiau.

Kamilė žvilgtelėjo tiesiai man į akis. Juose regėjau prašymą ir klausimą.

Sunkiai nurijau burnoje susikaupusias seiles. Iš visų savo kūno pakampių surinkau paskutines jėgas ir linktelėjau draugei. Šioji liūdnai šyptelėjo ir lėtu judesiu patraukė savo rankas nuo manęs. Netrukus aš prilipau nugara prie sienos ir žvelgiau, kaip Kamilės kalavijas ruošiasi sutikti priešą.

Bet ar jis tikrai buvo priešas? Nedavė man ramybės mintyse iškilęs klausimas.

Dominykas nepritariamai palingavo galvą, tačiau Kamilė į tai atsakė atsainiu peties kilstelėjimu į viršų.

„Pasirodyk!" suriko Kamilė.

Lėtu judesiu slinkau siena link Dominyko. Mano kojos virpėjo.

„Kas vyksta viršuje?" netikėtai paklausė Velnias. „Ten kažkoks triukšmas," pikdžiugiškas džiaugsmas spalvino jo balsą.

Kilstelėjau akis į tamsias lubas.