,,Just bad...''

,,Just bad...'' 49 dalis

Omg 1k žvaigždučių...♥♥♥Esu labai laiminga, ačiū panelės :* Tikiuosi ši dalis patiks, liko viena dalis iki jubiliejinės:D Kas žino kada baigsis..:)))   Komentuokit ką manot kaip ir visada, irrrr VOTE ♥

Elan pastačius mane ant kojų geriau jį apžiūrėjau. Nauja šukuosena, gražiai pakirpti plaukai ir sukelti į viršų, tipinis gražuolis berniukas. 

-Tu vis dar vienišas? -Paklausiau plačiai šypsodamasi.

-Neišdeks panele. -Jis šyptelėjo.

-O dieve, taigi kas toji išrinktoji? -Supratusi jo atsakymą paklausiau.

-Mmm, galbūt kažkada sužinosi. 

-Lauksiu. -Mirktelėjau jam. 

Nick priėjęs pasisveikino su Elan. Louis taip pat jį atpažino, privalėjo, jis laimėjo lenktynes.

-Važiuojam. -Visi trys vienu metu pasakė ir nuėjo į savo mašinas. Sukausi eiti, bet Elan pasiūlė važiuoti su juo, todėl tik linktelėjau ir palaukusi kol jis užves motociklą atsisėdau už jo, stipriai apsikabinau liemenį, kad nenuskrisčiau it pūkelis. Elan padidino greitį ir nuskriejo į priekį, pralenkdamas visas mašinas. Jaučiau adrenaliną veržiantis pro šalį, net nevairuojant ,o tiesiog sėdint ant motociklo. Koks geras jausmas kai prie to pripranti. 

  Važiavom neilgą kelią. Sustojome prie gyvenamųjų daugiaaukščių namų. Gražūs pastatai, vienų sienos tamsiai rudos, kitų šviesiai geltonos, nieko bauginančios ar sakančio: ,,Neik čia, nes mirsi''. 

-Jūsų užduotis yra nueiti ten, gauti vaistą ir grįžti sveikiems laimingiems namo. -Louis raminančiai  prakalbo, jam bent jau nereikia eiti. -Ou, ir dar...jei už vaistą reiks mokėti nesipriešinkit. 

Pažiūrėjau į Nick. Jis atsisuko į mane ir piktai papurtė galvą, tikriausiai po paskutinio karto už Katanos pirkimą nebegausiu pinigų ir ypač leidimo statyti už jį. Linktelėjau galva pasakydama, kad bus kaip aš sugalvosiu ir tik Louis išvažiavus nuėjau į pastatą. Dažų kvapas  pasiekė mano nosį, čia buvo šalta, daug šalčiau nei žieminiame lauke. Žygiavome koridoriais pilnais paveikslų ir kur ne kur stovinčiais staliukais su gėle. 

-Kur mes turime eiti? -Pasisukau į Elan. 

Jis truktelėjo pečiais, Nick naršė kažką telefone, nekreipdamas dėmesio. Ėjau tiesiai, neketinau pasukti į šoną. Žvalgydamasi pamačiau koridoriaus gale įėjimą į kambarį, durų nebuvo. Greitu žingsniu nuėjau į šią vietą. Tai buvo lyg didelis kambarys, su keletu spintelių bei minkštu kampu. Jaukumas čia tikrai buvo aukšto lygio, lyg tikra gyvenamoji vieta ir daug šilčiau nei koridoriuje. 

-Galiu paklausti kodėl jūs čia? -Moteriškas balsas pasigirdo už mūsų.

Visi trys atsisukome į vienu metu. Panelė,   stovėjo pasirėmusi į sieną ir mus nužiūrinėjo. Norėjau žiotis pasakyti jog mums reikia vaisto ,bet nutariau patylėti. Mergina vilkėjo suknelę, juodą, ilgomis rankovėmis ir gilia iškirpte. Ant kaklo pasikabinusi gražų, blizgantį papuošalą. Ji avėjo aukštakulnius. Jos plaukai buvo gražiai suraityti ir paleisti ant vieno šono. Ji tikra grožio ikona, liauno ir gražaus sudėjimo kūnas skleidė žavesį ir tai jog ji atrodė labai pasitikinti savimi bei stipri moteris. 

-Mums reikia vaisto.-Nick prabilo už mane. 

.-Ha...-Mergina nusijuokė ir atsistojusi vėl tiesiai priėjo prie mūsų. Saldūs kvepalai nuo merginos pasiekė mano nosį. -Įdomu kodėl jūs esate čia trys? Reikėjo atsivesti visą kariuomenę. -Ji aiškiai pasišaipė.

-Aš turėjau eiti viena, bet vyriškos lyties žmonės mano, kad esu per silpna. -Išėjau į priekį prie merginos, kad matytų mane. 

Merginos žvilgsnis buvo patikimas man, ji nežiūrėjo į mane paniekinamai, tai buvo garbingas žvilgsnis man. Ji lyg supratusi ką merginos išgyvena  linktelėjo ir liepė sekti pamojusi trimis pirštais. Visi trys nusekėme paskui. Įėjome į dar vieną kambarį, šviesų ir jaukų.