choice

6

O trečiadienis mane nustebino. Hendris vėl nepasirodė, bet atvyko Rafaelis. Žinoma, net  nepasibeldęs įsiveržė į mano kabinetą ir atsisėdo priešais mano stalą.

-Ir? - sumurmėjau net nepasisveikinus pakeldama akis nuo kompiuterio į jį.

-Kas ir? - vaikinas pasimetė.

-Kaip tėvas? Kur Hendris? - apibėriau klausimais.

-Hendris su tėvu, turėtum prisimint, jog jis jo mažasis berniukas, nesvarbu, kad jam 26 metai, - papurtė galvą.

-O kaip jo sveikata? - paklausiau.

-Kažkaip keistai tu domiesi dėl jo, man kyla įtarimų, - prisimerkė, - tėvo dažnai nebūdavo namuose... gal jūs meilužiai? - pasakė visišką nesąmonę ir aš net neturėjau ką pasakyt kaip mane nustebino šis Rafaelio klausimas.

-Tu nesveikas. Nejaugi tikrai manai, kad viršininkas turi miegoti su visomis sekretorėmis ir patarėjomis? - paklausiau, - beje, darbas reikalauja aukotis. Jeigu taip nutiks, kad įmonės valdžia atiteks į tavo rankas, turėsi aukoti daug daugiau nei viršvalandžius.

-Nenustebčiau, - jis ramiai atsakė ignoruodamas mano pastebėjimą dėl aukojimosi darbui, - ypač su tokia kaip tu, nuoširdžiai sakau, neįsivaizduoju kaip tėvas galėjo susilaikyt, - viršūnė! Likau išsižiojus po tokių jo žodžių.

-Jeigu tu praeitoje įmonėje miegojai su visomis darbuotojomis, negalvok, kad ir čia bus tas pats, - pavarčiau akis. Idiotas, dabar jo nekenčiu dar labiau.

-Dar pažiūrėsim, - jis kilstelėjo antakius, - įmonės sėkmė priklauso nuo darbuotojų laimės, o ta laimę galiu suteikti be problemų ir visai nesvarbu, kad ji vienkartinė ir trumpalaikė.

-Ko tu sieki kalbėdamas tokias nesąmones? - dabar esu tokia pikta, kad galėčiau jį pasmaugt. Rafaelis tik mirktelėjo.

-Mažiau kalbų daugiau darbų, - pavarčiau akis ir atsistojusi nuo stalo apsirengiau paltą.

-Važiuosime į fabrikus? - paklausė vaikinas ir aš linktelėjau.

-Puiku, kad susipažinai su darbotvarkėmis, - išjungiau kompiuterį.

-Na aš valdžiau įmonę beveik du metus,  tad puikiai žinau koki darbai vyksta.

'

Žinoma teko išklausyti darbuotojų nusiskundimus dėl mažų atlyginimų, bet pažadėjome, kitais metais šiek tiek pakelti. Kaip visada. Rafaelis susitvarkė kaip tikras ilgametis vadovas. Bet klaidų buvo, įžeidinėti darbuotojų negalima, dabar supratau, kodėl toje vyno butelių gaminimo įmonėje, kurią valdė Rafaelis, taip keitėsi darbuotojai - jie paprasčiausiai neapkesdavo vadovo patyčių ir pastovaus įžeidinėjimo.

-Kur dabar? - paklausė Rafaelis kai įsėdome į jo automobilį.

-Dabar grįžtame į įmonę, jau pranešiau, kad už valandos vyks susirinkimas, - sumurmėjau ir prisisegiau diržą.

-Už valandos? - pasitikslino, - vadinasi dar turime laiko, nežinau kaip tu, bet aš išbadėjęs.

-Šiaip nereikėtų taip elgtis, nes per tą valandą būčiau nudirbus krūvą darbų, - atsidusau, bet Rafaelis aišku manęs neklausė ir net nesakė kur valgyti mane vežasi.

Nenustebau, kai atvykome į kavinukę, kurioje kasdien su Aida pietaujame.

-Tai dabar gal jau papasakosi kada Hendris žada pasirodyti įmonėje? - paklausiau, kai atsisėdome prie staliuko.

-Na man į naudą tokios jo nesąmonės, taigi nežadu jo auklėti, - kilstelėjo pečiais.