choice

31

-Ką čia veiki? Kiek žinau, šiandien savaitgalis, - net nepasisveikinusi pradėjau priekaištauti.

-Man, mums, labai reikia tavo pagalbos, ištraukti Hendrį nesukėlus didžiulio žiniasklaidos dėmesio gali tik tu, - Rafaelis buvo uždusęs, akivaizdu, kad iki mano buto tiesiog atbėgo.
Jis keistai žvilgtelėjo į Linnda ir supratau, kad prie jos jis nieko konkretaus man nepasakys.

-Ellen aš rimtai, - dar pasakė kol aš dvejojau, - tik apsirenk normalią suknelę, - sumurmėjo nužvelgdamas mano išvaizda.

-Kuo tau neįtinka mano suknelė? - piktai paklausiau.

-Tiesiog apsirenk kitą suknelę. Galiu pasakyti tiek, kad tikrai ne į klubą važiuosim, - nužvelgiau savo aptemptą trumpą suknelę ir pikta grįžau į savo kambarį. Žaibiškai išsitraukiau klasikinę suknelę iki kelių ir susiradau kitus, derančius aukštakulnius.
Kai grįžau Linnda vis dar stovėjo be žado.

-Velniop, eikit be manęs, aš vėliau prisijungsiu, - pasiėmiau švarkelį ir rankinę. Ir palikau Linnda savo bute.

-Gal dabar jau pasakysi kas nutiko? - paklausiau įsėdus į automobilį. Už vairo sėdėjo Zislid. Pastebėjau, kad jam sunkiai sekėsi nuslėpti šypseną. Kas čia tokio juokingo?

-Hendris šiek tiek prisidirbo, - sumurmėjo Rafaelis.

-Kaip suprast šiek tiek? - užsipuoliau klausimais, - ar tai susiję su įmone? Tėvais? Rinkimais?

-Kai nuvažiuosim, pamatysi, - dar tarė ir daugiau į mano klausimus neatsakinėjo.

Kai pamačiau kur mes atvažiavome, buvau dėkinga Rafaeliui, kad liepė man persirengti suknelę.
Ir kaip aš galėjau pamiršti, kad šį savaitgalį ponios Antonettės gimtadienis?

-Mama tiesiog paklaiko, kad tu neatėjai, - sumurmėjo Rafaelis atsisukdamas į mane.

-Bet... ji tiesiogiai manęs nekvietė, - nepatogiai pasimuisčiau, - tik užsiminė.

-Nes ji prašė manęs tave pakviesti, o aš pamiršau, - papurtė galvą, - eime. Ji laukia.
Dabar Zislid nebeslėpė šypsenos. Kvailiai.

-Bet aš neturiu dovanos, - nelipau iš automobilio.

-Gerai, pasakysi jai, kad atsiprašai, nes jos dovanos nespėjo atsiųsti laiku, o tada jau kažką sugalvosi, - sumurmėjo ir atidarė man dureles.

-Net gėlių neturiu, - jaučiausi labai nesmagiai.

-Nesijaudinkite panele, tuo mes pasirūpinome, - Zislid atidarė bagažinę ir padavė man didelę puokštę rožių.

O planavau pabūti su draugais. Panašu, kad vėl esu įsivėlusi į darbo reikalus.

Gimtadienis vyko Hensonams pavaldžiame, prabangiame restorane.

-Ak, Ellen! Kaip džiaugiuosi tave matydama, - vėlyva vakarienė dar buvo neprasidėjus ir ponia Henson vos pamačiusi mane atsitraukė nuo žmonių ir priėjo.

-Labai atsiprašau, kad vėluoju, iškilo nesklandumų su šeima, - sumelavau ir žvilgtelėjau į Rafaelį, - taip pat labai atsiprašau ir dėl to, kad jūsų dovanos nespėjo atsiųsti, - liūdnai šyptelėjau ir įteikiau gėles.

-Kokios gražios, ačiū, - moteris mane apsikabino, - mano mėgstamiausios.

-Geriausia dovana mano žmonai, žinoma, būtų anūkas, bet geriau pirmiausia tegul kažkuris veda, - prie mūsų priėjo ir šeimos galva, - tinkamą merginą, - dar pridėjo.

-Labas vakaras, - linktelėjau viršininkui, - iki jūsų gimtadienio dar yra laiko, gal kuris sūnus jus nustebins.

-Jeigu ne su tavimi, tada tai ne dovana, - tarė ir nusijuokė. Akivaizdu, kad šiandien jis geros nuotaikos, - beje, dovanos tikiuosi ir iš tavęs, mieloji. Sprendimo.

Supratau, kad iki pono Davido gimtadienio turiu pateikti atsakymą. Manau, kad jis kalba labai rimtai. Jo gimtadienis bus jau netrukus po rinkimų.

-Atsiprašysiu, - sumurmėjau iš rankinės išsitraukusi skambantį telefoną ir paėjau šiek tiek atokiau nuo muzikos ir žmonių. O jų čia buvo daug, privatus vakaras.

-Kur tu? Juk tarėmės, - pradėjo priekaištauti net nepasisveikinęs.

-Taip, aš labai atsiprašau, - sumurmėjau.

-Dar pasakyk, kad tu darbe, - Edo akivaizdžiai supyko ant manęs.

-Ne, aš ponios Antonettės gimtadienio šventėje, - atsidusau.

-Argi tai ne tas pats kas darbe? - prunkštelėjo.

-Edo ar tu girtas? - paklausiau nustebusi. Dabar draugų kompanija turėtų būti pas Lorenzo, tarėmės susitikti pas jį, o tada vėliau į klubą.