choice

36

Hendris

-A! Štai ir mano saldainiukas! - spigtelėjo moteris pamačiusi mane.

-Be tavęs įmonėje buvo liūdnos dienos, - nusijuokiau ją apkabindamas.

-Ar tu kadanors nustosi būti padlaižys? - ji susidėjo rankas ant liemens ir įrėžė žvilgsnį į mane, - nagi! Vešk mane pas Rafą.

Nusijuokiau ir atidariau jai automobilio dureles.

-Nekenčiu tavo mašinos, - papurtė galvą ir atsisėdo vidun, greitai apėjęs aplink, ir aš atsiradau viduje.

-Turiu tau klausimą.

-Klausk ko tik nori, - svajingai tariau, - tau - atsakysiu į visus įmanomus klausimus.

-Ar Amelia mane pamiršo? - viltingai paklausė, - ar vis dar sapalioja, kad kursiu jai vestuvinę suknelę per jos vestuves su Rafaeliu?...

-Ak... ak... ak...

-Nedūsauk, o sakyk! Tikiuosi geriausio.

-Jeigu ji ir pamirštų, kad dirbi mūsų įmonėje, tai tikrai nepamirš, kad esi nuostabi dizainerė, - prapliupau kvatotis.

-Prakeikimas! - vos išlipusi iš mašinos nusispjovė.

Po visų pasisveikinimų ceremonijų pagaliau prisėdome prie darbų.

-Paskambink Kollin, Hendri, - į mane kreipėsi brolis ir nuėjo iš terasos į namą, - nes Ellen tikriausiai pamiršo, o antrą kartą aš jos nekviesiu! - dar šūktelėjo prie durų.

-Paskambinsiu voverytei, - sumurmėjau ir išsitraukiau telefoną, bet šalia sėdinti moteris mane išgirdo.

-Kodėl tu vadini tą keistuolę Kollin voveryte?

-Tu tikrai linksma šį vakarą, - papurčiau galvą, - aš skambinu Ellen.

-Juk Rafas liepė skambinti Kollin.... bet ANYWAY, - suspiegė taip, kad aš šoktelėjau iš vietos, - aš pasiilgau mūsų mergaitės.

Spėjau pamiršti ką šita dama sugeba.

-Man nepatinka Kollin, - sumurmėjau ieškodamas Ellen adresato telefone, - ta mergina turi kažką, kas nuo jos atbaido.

-Tikriausiai žiurkišką veidelį, - tarstelėjo moteris šalimais manęs ir aš suprunkčiau.

-Ta Anglija tave sutraumavo, mieloji, - papurčiau galvą juokdamasis.

-Nagi! Skambink Ellen! - nenustygo vietoje, - laukiu kol ji mane pamatys.

-Tau nebūdinga vėluoti, - papriekaištavau.

-Taip, Hendri, aš tuoj atvažiuosiu, - sumurmėjo vos atsiliepusi į mano skambutį voverytė.

-Kas nutiko? - paklausiau susirūpinęs, nes jos balsas skambėjo keistai, - jeigu kažkas ne taip, tai nevažiuok.

-Viskas gerai, - atsiduso, - jau sėdu į automobilį.

-Puiku, laukiam.

-Kur dingo mano Rafas? - apsidairė moteris.

-Galbūt virtuvėje ruošia tau arbatą, - mirktelėjau ir prisėdau į savo vietą, - geriau papasakok man ką nors apie savo pusmetį Londone.

-Tu kaip visada smalsus, - nusijuokė.

-Smalsesnio žmogaus už tave vistiek nepažįstu, - iškėliau rankas į viršų, o ji man nestipriai trinktelėjo.

-Begėdis. Galvoji nežinau apie tavo nuotykius? - prisimerkus paklausė garbanė.

-Žinai tik todėl, nes tiek aš, tiek Rafaelis tau skambinome, - gūžtelėjau pečiais.

-O turėjote neskambinti? - prisimerkė, - užtenka to, kad El mane pamiršo.

-Na, tavęs nebuvo ilgokai, nekaltinu jos, bet tave sunku pamiršti.

-Šaunuolis mano, - suspaudė mano žandus ir nusijuokė.

-Paskambinit Kollin? - į terasą su arbata grįžo mano brolelis.

-Paskambinome, bet ne K... - pasikasiau kaklą ir tuo pat metu suspiegė garbanė šalia manęs.

-ELLEN?! - ir pasileido bėgti link laiptų nuo kurių nulipo voverytė.

-Ar gebėsi man atleisti, kad tau neskambinau...? - viltingai paklausė atvykusi mergina.

-Jeigu rytoj ryte su šokoladu ateisi į mano kabinetą, tai pagalvosiu, - mirktelėjo.

-Ak, Monroe, - šyptelėjo Ellen ir jos dar kartą apsikabino, - džiaugiuosi, kad grįžai.

-Panele Mikaelson, vėluojate, - Rafaelis kontatavo fakfą.

-Puikiai žinai, kad aš labiau nei tu nemėgstu vėluojančių,  - atkirto.

-Tai kodėl vėluoji? - panašu, kad erzinti Ellen Rafaeliui tikrai smagus žaidimas.

-Turėjau svarbių reikalų, - pavartė akis.

-Tikrai? Ir kas tau gali būti svarbiau už darbą? - brolis neatstojo.

-Panašu, kad peržengi ribą, - kostelėjau kreipdamasis į Rafaelį. -Žinot, kad šią savaitę iš darbo buvo atleisti daug darbuotojų?

-Kol kas ne, - sumurmėjo Ellen, - bet po rinkimų tai įvyks, panašu, kad jūsų tėvas prieš išeidamas nusprendė sumažinti įmonės administracijos darbuotojų skaičių, mažiau darbuotojų lygu didesni atlyginimai tiems, kurie liks.

-Ar tai būtina? - susidomėjo Monroe.

-Taip bus geriau, - tarė Rafaelis, - kol kas apie tai žinome tik mes, kitą savaitę bus susirinkimas.

-O kaip apie fabrikų skaičių? - Monroe.

-Naujas įmonės konceptas bus mažiau, bet geriau, - sumurmėjau, - žiūrėsime ne į kiekybę, ką darėme visada, o kokybę.

-Dėl to šiandien čia nėra kitų reklamos skyriaus darbuotojų?

-Taip, - atsakė Ellen, - gali būti, kad liksk tik tu ir keli asistentai.

-Dar geriau, vistiek nemėgau kitų, - gūžtelėjo pečiais.

-Tu nežinai dar kai ko, - tariau ir Ellen demonstratyviai pervertė akimis, - tai buvo staigmena ir man. Henson persikelia į kitą, mažesnį pastatą.

-Dabar man aišku, kodėl ponas Davidas nemėgsta Rodrigo, - El.

-Nes jo ir Edoardo įmonė projektavo tą naują pastatą, - sakinį pabaigė Rafaelis.

Viskas skamba kaip žingsniai į bankrutavimą, bet toli gražu taip nėra. Dauguma įmonių didėja, o mes, mažiname darbuotojų skaičių, tačiau atidžiau žiūrėsime į gaminių kokybę.

-Ar pagaliau pradėsime rimtai dirbti su reklama prieš derliaus pradžią? - nukreipė temą Ellen.

-Taip, nes reklamos karalienė Monroe sugrįžo! - šūktelėjo Monroe ir visi nusijuokėme.