choice

24

-Ech tas mano Pablas... - sumurmėjo Aida omenyje turėdama savo vaikiną.

-Kas nutiko? - susirūpinau.

-Nori vežtis mane į kelionę, o ponas Davidas tikrai neišleis, - atsiduso ir atsigėrė kavos.

-Manau, tu verta atostogų, pabandyk paprašyti, juk nieko nenutiks, - gūžtelėjau pečiais.

-Geriau papasakok, kas naujo susijusio su darbu, dar nepasakojai man apie konferenciją.

-Nėra ką pasakoti apie tą konferenciją, nieko naujo, apart to, kad su Hensonais sutariau, kaip šuo su kate, - tariau, o kolegė nusijuokė.

-Na, tada tikrai nieko naujo.

-Įdomu, kiek laiko dar truks šis spektaklis, - sumurmėjau, - noriu, kad greičiau baigtųsi, bet tuo pačiu ir ne, nes net neįsivaizduoju, kuris galėtų užimti tėvo vietą.

-Man šita tema jau įgriso iki gyvo kaulo, įsivaizduoju, kaip tai užkniso tave, - Aida papurtė galvą ir padėkojo padavėjai atnešusiai mūsų pietus.

Šiandien aš užsisakiau dienos sriubą ir nesusilaikiusi desertą, o Aida, kuri kaip visada, pasižymi apetitu, valgys vištienos kepsnį su salotomis, tik šį kartą be bulvių, mergina užsikrėtė mano pavyzdžiu nevalgyti bulvių. Ir bandyti išvengti desertų.

Kurį laiką ramiai mėgavomės maistu ir tik suskambėjęs mano darbo mobilusis privertė šiek tiek atsikraukti nuo pietų ir atsiliepti.
Ekrane švietė Adamo vardas. Ir kiek kartų esu sakiusi netrukdyti per pietų pertrauką?

-Taip, žinau, kad pyksti, kai trukdau pietus, - man nespėjus aprėkti pasiteisino, - bet tai svarbu.

-Kas nutiko Adamai? Jeigu vėl sugedo kavos aparatas arba kažkuris iš spausdintuvų, gali pasinaudoti esančiu mano kabinete, - pavarčiau akis, - arba paprašyk Kollin, kad pataisytų, ji tikra profesionalė, - pašaipiu balsu tariau.

-Tai tikrai svarbu panele Ellen, pas jus atėjo svečių, prašė niekam nesakyti ir kuo greičiau pakviesti, - rimtu balsu paaiškino patarėjas.

-Kaip suprast? Jeigu tai eilinis Hensonų pokštas jiems baigsis blogai, - jaučiu, kad mano kantrybė su tais kvailiais šiandien jau peržiangia visas ribas.

-Ne, tai rimta. Prašau greičiau atsirask įmonėje. Juk pono Davido ir Hendrio šiandien nėra, o Rafaelis taip pat kažkur pietauja.

-Gerai, tuoj grišiu, - sumurmėjau ir baigiau pokalbį.

-Man reikia grįžti į įmonę, Adamui kažkokios problemos, - persibraukiau ranka per plaukus ir grąžinau telefoną į rankinę, - tu jau pavalgei? - paklausiau Aidos ir ji kramtydama linktelėjo, - tada eime.

-Kas nutiko? - paklausė.

-Adamas, kaip visada, - atsidusau.

-Leisk atspėsiu, - nusijuokė, - jeigu nesugedo nei kavos aparatas, nei spausdintuvas, tai gal jis vėl neturi valytojos telefono numerio ir priliejęs neranda kuo išvalyti?

-Ei, tai buvo prieš keturis mėnesius, dabar jis protingesnis, - nusijuokiau prisiminusi keistą įvykį, kai Adamui būtinai reikėjo išsikviesti valytoją, nes nešdamas kažkokias dėžės nuvertė vandens aparatą ir visas mūsų aukšto darbuotojų poilsio kambarys, tiesiogine to žodžio prasme, plaukė.

-Ak, tiesa, dabar jis pats išvalo savo katastrofas, - nusijuokė.

-Tas vaikinas tikrai keistas, - papurčiau galvą išeidama iš kavinės.

Grįžus į savo kabinetą pamačiau tai, ko tikrai nesistikėjau. Ir kodėl Adamas šį svečią pavadino slaptu?

-Laba diena, ar kažkas nutiko? - pasisveikinau ir atsisėdau į savo vietą.
,,Slaptas" svečias sėdėjo priešais mano stalą.

-Nutiko mieloji. Nutiko.