choice

45.1

-KADA SPĖJAI PERSIDAŽYTI PLAUKUS? - taip, tai Monroe balsas.

Šias dvi savaites, kai ji grižusi, tikriausiai nebuvo tokios dienos, kai mudvi nesimatėme.

-Šiandien nuo septynių ryto sėdėjau kirpėjos kėdeje, tinka? - nusijuokiau papurendama garbanas.

-Atrodai nuos-ta-biai! - sukrykštė lyg mažas vaikas, - tos garbanos, makiažas... kad įvaizdis būtų išbaigtas trūksta tik tos nuostabios suknelės!

-Na, tu irgi ne ką praščiau atrodai, - mirktelėjau, o ji nusijuokė ir apsisuko aplink savo ašį.

-Pasistengiau, - gūžtelėjo pečiais, - eik, apsivilk tą dieviško grožio suknelę ir sulaukę savo porų važiuosime.

-Savo porų? - kilstelėjau antakį.

-Na, aš eisiu su tokiu Pablu, kurio, deja, tu dar nepažįsti, o tau išrinkau tokį... hm... laisvą vyruką, - stumtelėjo mane link drabužinės.

Monroe neklydo. Suknelė tikrai dieviško grožio, tokių aš paprastai nenešioju, bet...
Šiandien yra proga, nuspresdama tokios įmonės likimą, bent jau privalau atrodyti tobulai.

-Aš be žodžių, - sumurmėjo Mo pamačiusi mane.

-Tavo dėka atrodau nuostabiai, - nusiunčiau jai oro bučinį.

-Mūsų poros jau čia, važiuosime skirtingais automobiliais, - sudiktavo perskaičiusi žinutę telefone.

-Kaip įsakysit ponia, - sumurmėjau eidama paskui ją į kiemą.

-Ar tu nori, kad man būtų dar sunkiau pasirinkti? - paklausiau pamačiusi kas bus mano pora.

-O tu dar nenusprendei? - stabtelėjo ir prisimerkus paklausė, - beje, sakei, kad nepainioji asmeninio gyvenimo su darbu.

-Ah! Tu nuvarysi mane į kapus, - papurčiau galvą.

-Aš irgi tave myliu, o dabar šypsokis ir eime, - patempė mane už rankos.

-Atrodai pritrenkiančiai, voveryte, - ir net sakyti nereikia, kas mano pora šį vakarą, - kaip ir aišku, kam atiteks visas dėmesys.

-Tu savimyla, Hendri, - papurčiau galvą ir įlipau į automobilį. Kol mes persimetėme keliais žodžiais, Mo ekipažas jau buvo nuvažiavęs.

-Pasakiau tau komplimentą, o tu sakai, kad esu savimyla, - apėjęs automobilį atsisėdo ir jis. Žinoma, važiavome su vairuotoju.

Važiuojant link vietos, kurioje vyks gimtadienis, jau šimtąjį kartą pergalvojau savo kalbą.

-Mes vėluojam, - sumurmėjau pamačiusi kiek valandų, - Hendri, tu tempiesi mane į savo vėlavimo liūną.

-Nesijaudink, jie mūsų palauks, - mirktelėjo.

'

Salė tviskėjo prabanga, kurios šie žmonės tikrai nestokoja. Buvau dėkinga Monroe, kad pasiuvo man suknelę idealiai tinkančią šiai vietai, nes visos moterys, tiesiog švytėjo.

Kaip ir tikėjausi, Nicolos čia nebuvo. O ponia Antonettė atrodė kaip visada pritrenkiančiai.

-Sveika, dukrele, - apsikabino mane, kai priėjau pasisveikinti, - atrodai fantastiškai.

-Tą patį galėčiau pasakyti ir apie jus, - šyptelėjau, - esu labai pasimetusi, tad džiaugiuosi, kad bent atrodau gerai.

-Žinok, kad ir kokį sprendimą priimsi, jis bus geras, - spustelėjo mano petį.

-Tikiuosi, - sumurmėjau ir pro moters petį pamačiau artėjantį Rafaelį, į jo parankę buvo įsikabinusi...
Amelia?

-Susitaikėte su Amelia? - paklausiau Rafaelio motinos.