choice

27

Nepamenu, kada darbo metu pietavau ne toje kavinėje šalia įmonės kur kasdien pietaujame su Aida. O štai šiandien Edoardo atsivežė mane į labai gražią ir jaukią kavinukę.

-Visada čia pietauju, - tarė ir prisėdo prie vieno iš staliukų prie lango.

-O aš niekada čia nebuvus, - atsakiau ir prisėdau prieš vaikiną.

-Tada leisk man išrinkti tau patiekalą, liksi sužavėta, - mirktelėjo, - taip žinau, kad nevalgai bulvių, - dar pridūrė. Nusijuokiau, draugai mane pažįsta.

-Ar pameni, kad kai buvom pas tave susitarėm šį savaitgalį eiti į klubą? - paklausė.

-Pamenu, bet nelabai noriu. Tikriausiai senstu, - gūžtelėjau pečiais, o Edo nusijuokė.

-Na taip, greitai pasenai tada, nes prieš kelis mėnesius buvai ta, kuri iš susitarimo ,,tik pavakarieniausim mieste" paverčia ,,vėl grįžau namo girtas paryčiais."

-Ir kada tas buvo, - nusijuokiau, - prisiminimais suviliojai mane norėti nueiti į klubą. Žinoma, jeigu nebus darbo savaitgalį.

Maistas čia tikrai nuostabus, Edo buvo teisus, tiesiog tirpsta burnoje.

-Matai, kartais visai gerai neturėti automobilio, - tarė.

-Jeigu draugai išgelbsti, tai, žinoma, kad gerai, tokios dienos praskraidrina rutiną, - gūžtelėjau pečiais.

Edo kažką atsakė, bet aš tik buvau susikaupusi žiūrėjimu per langą.

-Likimas iš manęs tyčiojasi, - sumurmėjau stebėdama duris.

-Kas? - Edoardo apsidairė ir pamatė tai, kas nustebino mane.

-Gal jis mane seka? - nusukau akis nuo durų, - esi jį čia matęs anksčiau?

-Ne, bet ta mergina čia dirba ir kartais dainuoja vakarais, Amelia Derilish, - papasakojo.

-Iš kur tu pažįsti tą nevisprotę?

Edo nusijuokė.

-Na, nežinau, kaip tu dar nesupratai ir pamiršai, bet ši kavinukė mano tetos, tad tikrai daug laiko čia praleidžiu, ta mergina ne kartą man yra kišusi savo numerį ir prašiusi, kad vežčiau ją namo, o parvežęs pasilikčiau.

-Vežei? - paklausiau susidomėjusi.

-Gal kartą, bet tu žinai, kad aš geras tik tiems, kam noriu.

-Ak taip, - atsidusau supratusi, - ir žinoma jie atsisės būtinai prie pat mūsų, - sumurmėjau, kai jie pradėjo artintis.

-Beje, pamenu jos nuotykius per pokylį ir kaip tu gelbėjai jų šeimą nuo gėdos.

-Toks mano darbas, - atsidusau.

-Kartais atrodo, kad tai ne tik tavo darbas, bet visas gyvenimas, - vaikinas įdėmiai įsižiūrėjo į mane.

-Gal tu ir teisus, - sutikau.

-Edoardo Flakes? Kokia staigmena! - prie mūsų staliuko priėjo Rafaelis ir pasisveikino su Edo, Edo atsistojo ir jie broliškai apsikabino, - sveikas, bičiuli.

Bičiuli? Tai jau tikrai.

-Koks netikėtumas, kad ir tu atvykai čia pietauti, - įsikišau į jų pasisveikinimą.

-Mano dama mane čia atvedė, - pasididžiuodamas tarė ir galvos mostu parodė į šalia stovinčią Amelią.

-Na žinoma, kiekvieną traukia jo darbo vieta, - sumurmėjau žinodama, kad kartais, šitoje iš pirmo žvilgsnio jaukioje kavinėje, vyksta ne tik karaokės, bet ir striptizo vakarai.
Edo atsikrenkštė supratęs.

-Kažką sakėte panele Mikaelson? - Rafaelis nesuprato ką murmėjau, bet Amelia, akivaizdu, ne tik išgirdo, bet ir suprato. Ji staigiai norėjo griebti vandens stiklinę, bet mano reakcija neprasta, tad staigiai sugriebiau jos ranką ir stipriai suspaudžiau.

-Apliesi mane dar kartą, nudėsiu, - piktai tariau, o vaikinai pasimetę stebėjo šį spektaklį.

-Paleisk man skauda! - suverkšleno, aš ją paleidau ir ji nuskubėjo į darbuotojų kambarį. Vis dar kavuota galva.

-Veskis iš čia savo šiūkšlę Hensonai ir neerzink manęs. Puikiai žinai, kad tokios nesąmonės ir tokios reputacijos merginų nuotykiai, kenkia įmonės vaizdui, - atsistojusi nusitempiau Rafaelį šiek tiek toliau.

-Nori pasakyti, kad negaliu turėti asmeninio gyvenimo? - jis piktai paklausė.

-Gali, bet ne tokį. Darbas reikalauja aukų. Jeigu nori su ja būti, būk, bet nesivesk jos į įmonę, juo labiau į viešumą.

-Tai ką čia veiki tu? - kilstelėjo antakį.

-Kaip tai ką? Pietauju su draugu, - pavarčiau akis, - mano draugų ir tavo ,,deizės" reputacija - du nesulyginami dalykai, tad net nelygink, - tariau nujausdama sekančius Rafaelio žodžius.

-Kažin, ar tu jam tik draugė, - tarė, o aš atsisukau į šiek tiek toliau sėdintį Edoardo, - nebesistebiu, kad taip gerai sutari su mano tėvu. Tu tokia užsisklendusi darbe, kad nematai kas vyksta šalia tavęs. Lygiai taip pat, kaip ir mano tėvas. Jūs abu vienodi. Aš tokiu būti nenoriu.

-Nekalbėk nesąmonių, - papurčiau galvą ir grįžau prie staliuko.

"Tu tokia užsisklendusi darbe, kad nematai kas vyksta šalia tavęs."

Šitą Rafaelio pasakytą frazę atsiminsiu dar ilgai.