choice

42

Iškarto vos atsikėlus ryte suvokiau, kad šiandien laukia ilga ir sunki diena. Tad apsirengiau labai klasiškai ir taip, kad jausčiausi patogiai. Pirmiausia, pagal dienos planą nuvažiavau į kavinę, kurioje su Marisa buvom susitarę pusryčiauti.

-Sveika, mieloji, - pasisveikinau pamačiusi ją sėdinčią prie lango.

-Kada tavo stiliuje įvyko toks staigūs pokytis? - nusistebėjo draugė,- galėčiau apibūdinti taip - nuo mergaitės, bandančios pritapti, iki ofiso karalienės.

Nusijuokiau.

-Nuo tada, kai grįžo Monroe ir ištempė mane į parduotuves.

-Pagaliau kažkam pavyko, - mergina pavartė akis, - jeigu Monroe grįžo, tai reiškia, kad vilkėsi jos kurtą suknelę per savo viršininko gimtadienį?

-Tik prašau nesupyk ant manęs dėl to.

-Nepykstu, artėja vestuvių sezonas, tad ir taip esu užsivertusi darbais, - svajingai atsiduso.

-Ar jau balsavai? - paklausiau apsidairydama kavinėje.

-Atsižvelgiant į tą faktą, kad, - ji pažvelgė į laikrodį ant savo riešo, - dabar tik devinta valanda ryto, tad ne, dar nebalsavau.

-Atleisk, aš lengvai išprotėjusi dėl tų rinkimų, - nervingai nusijuokiau, - bet gerai, nuvažiuosime kartu.

-Tavęs tai neliečia, - ji pavartė akis.

-Kaip tai neliečia? - pyktelėjau, - ta šeima man svarbi, be to, aš dirbų jų įmonėje.

-Tavo atsidavimas tai šeimai begalinis, - Marisa papurtė galvą.

-Labas rytas, - prie mūsų prisistatė padavėjas, - ką užsisakysite?

-Aš norėčiau blynelių su varške ir latte, - pasakiau savo užsakymą.

-O aš... - nutęsė Marisa, - sumuštinį su vištiena ir juodos kavos.

Padavėjas linktelėjo ir pasišalino.

'
Tikriausiai neturėjau būti nustebusi, kai atvykusi balsuoti prie pastato durų pamačiau Rafaelio automobilį.

-O štai ir tavo bosas čia, - sukikeno Marisa.

-Nemanau, kad bosas, - sumurmėjau įeidama vidun.

Rafaelį buvo apspitę keli žurnalistai, taip lyg jis, o ne jo tėvas kandidatuotų į miesto mero postą.

-Kaip jaučiatės dėl tėvo kandidatūros į merus?

-Ar palaikote jį?

-Kaip pasikeis jūsų gyvenimas, jeigu tėvas taps miesto meru?

-Kaip manote, ar tapsite įmonės paveldėtoju?

Tokius ir panašius klausimus nugirdau praeidama pro juos.

Jau beveik tiesiau savo pasą prie stalo sėdinčiai merginai, kad gaučiau lapelį balsuoti, kai išgirdau Rafaelio balsą:

-Koks nuostabus sutapimas, čia yra įmonės atstovė spaudai ir mūsų šeimos artima draugė Ellen Mikaelson, kodėl atsakymų į šiuos klausimus jums nepaklausus jos? - net neatsisukusi mačiau pikdžiugišką šypseną jo veide. Niekšas.

Sukaupiau paskutinius kantrybės lašus ir atsisukusi šypsodamasi priėjau prie Rafaelio.

-Ar jūs pora? - paklausė kažkokia studenčiokė žurnalistė.

-Ne, - tvirtai atsakiau.

-Kol kas, - pridėjo Rafaelis ir žurnalistai ėmė zysti, kaip bitės, sujudinus avilį.