choice

40

Seniai buvau šiuose namuose, kuriuos taip dievinu. Mano aura puikiai sutampa ir su šių namų, ir su jų šeimininkės aura. O kalbant apie namų savininkę... ją, žinoma, radau sėdinčią už namo, vietoje, iš kurios nuostabiai atsiveria miesto panorama.

-Wow, paukšteli, atrodai puikiai! - švilptelėjo Monroe pamačiusi mane.

-Tavo stiliaus pamokos nepamirštamos, - mirktelėjau. - Ar kažkas nutiko?

-Šiandien nesusitikome darbe, tad sunerimau, - gūžtelėjo pečiais, - buvau užėjus pas tave į kabinetą ir... radau jį tuščią!

-Ak, taip, jau buvau pamiršus tą jausmą, kai mes nesusitinkame darbe ir tu galvoji, kad man kažkas nutiko, - nusijuokiau atsisėsdama ant kėdės.

-Taigi, pasidalink, ką veikei kol nebuvai darbe, - susidėjo koją ant kojos ir pasiruošė mane išklausyti, - gal buvai su savo vaikinu?...

-Pirma, turiu tave nuvilti, nes aš neturiu vaikino, - Mo veido išraiška parodė, kad nuliūdo, - o antra aš buvau pas Antonettę Henson.

-Jeigu neturi vaikino, tai kas tas tau gražuolis su kuriuo ėjai į pokylį? - prisimerkė.

-Paprastas draugas? - labiau paklausiau negu atsakiau.

-Paprastas draugas, - ji atkartojo mane, - nejuokink.

-Juk žinai, kad tau papasakočiau, - nusijuokiau.

-Žinau, kokia tu kartais gali būti nuobodi, todėl patikėsiu, - atsiduso, - o kaip Antonettė?

-Pasakojau tau pirmadienį visą istoriją, - priminiau, - šiandien, rodos, laikosi gerai, bet jai sunku, kad jos vyras labai daug laiko praleidžia su ta Nicola.

-Nieko gero, nieko gero, - sumurmėjo Monroe, - geriau pakalbėkim apie linksmesnius dalykus, pavyzdžiui, artėja Davido gimtadienis ir aš iš neturėjimo ką veikti papaišiau eskizą tavo suknelei.

-Mano suknelei? - paklausiau.

-Na taip kvailute, - nusijuokė, - pasiūsiu tau nuostabaus grožio suknelę! Štai žiūrėk.

Pastūmė link manęs kelis lapus.

Tikiuosi Marisa nesupyks, kad dėsiuosi ne jos suknelę...

-Nenoriu tavęs įžeisti, bet... jos visos arba per trumpos arba per gilios iškirptės, - papurčiau galvą.

-Aha, kaip supratau, tavo suknelė tau bus staigmena, nes tik gadini mano nervus. Primatavimas vyks tau būnant užsimerkus, supratai? - suvaidino supykusią.

-Norėčiau pasiginčyti, bet tai neįmanoma, - suskėsčiojau rankomis.

-O DIEVE, - suspiegė Monroe ir užsidengė veidą ranką, - susikišk šitus eskizų lapus į rankinę, nes artėja didžiausias mano košmaras.

Greitai padariau kaip liepta ir atsisukau pažiūrėti, ką Monroe vadina ,,didžiausiu savo košmaru''
Tai ką pamačiau nustebino.

-Iš kur tu ją pažįsti? - sušnabždėjau, nes Amelia jau buvo įveikusi pusę kiemo.

-Papasakosiu, kai ją išvysiu, - sumurmėjo.

-Ak, Monroe! Kaip nuostabu, kad tu grįžai, miela drauge, - vos tik priėjusi pabučiavo į abu žandus

,,Miela drauge?''
Gerai, tai jau darosi įdomu.

-Ką čia veiki? - tiesiai šviesiai jos paklausė Monroe.

-Kaip tai ką? Atvažiavau tavęs aplankyti, mieloji, - sukikeno, - beje, man reikia suknelės į būsimo uošvio pono Davido gimtadienį!

-Gerai, pirma, kiek kartų dar reikės tau kartoti, kad aš nebesiuvu suknelių? - pavartė akis ir mirktelėjo man, - antra, jis niekada netaps tavo uošviu.

-Ir trečia, į jo gimtadienį tavęs niekas nekvies, - įsikišau aš, nes ji manęs dar nebuvo pastebėjusi, Monroe atsiuntė man oro bučinį.

-Ką tu čia veiki?! - Amelia paklaiko.

-Kaip tai ką? - atkartojau jos žodžius suploninusi balsą, - atvažiavau aplankyti savo mielos draugės.

-Jeigu tai viskas, ką norėjai pasakyti, Amelia, tai išėjimą rasi pati, - Monroe rankos mostu parodė link vartelių.

-Huh! Negaliu patikėti! - iš pykčio net nusipurtė, - aš tau paskambinsiu Monroe!

-Taip, žinoma, - garbanė pavartė akis, - kur mes baigėm?

-Papasakok, iš kur pažįsti ta nevisprotę, - nusijuokiau.

-Nelabai yra ką pasakot, dar kai dirbau su dizainu, ji buvo tokios mažos įmonės reklaminiu veidu, taip ir susipažinom, kai galvojau, kad jos atsikračiau visam laikui, ji pradėjo susitikinėti su Rafaeliu, tada su Hendriu, vėl su Rafaeliu, o gal atvirkščiai? - susimąstė, - o tada aš išvykau.

-Ar girdėjai ką ji padarė per pokylį? - nusijuokiau.

-Hendris man paskambino iškarto kitą rytą, - šyptelėjo.

-Aš tikrai prašau tavęs atleisti, kad neskambinau...

-Viskas gerai, be to, kai išvažiavau mes buvome apsipykę, tad normalu, - atsistojo ir ištiesė rankas apkabinimui, gretai padariau tą patį.