choice

35

-Buvo fantastiškos atostogos, man labai jų reikėjo, nepatikėsi, kokia atsigavus aš dabar esu! Net darbo pasiilgau, - sukikeno mergina sėdinti priešais mane.
Šyptelėjau. Smagu, kad bent kažkam ši savaitė buvo smagi ir lengva.

-Mes jau pradėjome galvoti apie apie vestuves!, - Aida nenustygo vietoje, kokia laiminga.

-Neveltui sakoma - išvyk su žmogum į kelionę ir pamatysi kas jis, -  sumurmėjau vartydama dokumentus.

-Matau, kad tau ši savaitė buvo sunki, - surimtėjo.

-Ne tik sunki, bet ir ilga, - atsidusau, - visų pirma nebuvo tavęs.

-Na taip taip, - nusijuokė, - apie Amelios vizitą tu man pasakojai, kai kalbėjomės telefonu, kas dar nutiko?

-Kažkokia Nicola padės Davidui su rinkimų reikalais, buvo ponios Henson gimtadienis, į kurį mane pakviesti turėjęs Rafaelis, pamiršo, ir panašios nesąmonės, - persibraukiau rankomis per plaukus.

-Bet tu vis dėlto buvai tame gimtadienyje? - kilstelėjo antakį.

-Buvau, - atsidusau.

-Ir buvo taip blogai? - susidomėjo atsigerdama kavos.

-Negaliu pasakyti, kad buvo taip blogai, kaip per labdaros pokylį, bet kiekviena diena mane labiau nustebina, o Davidas užsiminė, kad po rinkimų jis norės padėti tašką šitame žaidime.

-Vadinasi turi mėnesį, - garsiai pasakė tai ką aš galvojau, - bet jis ir taip davė daug laiko, juk iš pradžių sakė mėnesis, o dabar jau į pabaigą antrasis.

-Tu geriau už bet ką kitą žinai, kaip man tai atsibodo, - pavarčiau akis, - bet lengva nėra. Nesu savanaudė ir galvoju apie įmonės ateitį.

-Kaip manai, Hendris susitvarkė?

-Jis dabar labai stengiasi, manau taip. Hendris labai nori įrodyti vyresniam broliui, kad jis geresnis. Aš nenurašau galimybės suteikti jam šansą, - sumurmėjau, - be to, dabar mes stebuklingai pradėjome geriau sutarti, tad jeigu išgitsi jį koridoriuose šaukiant voveryte, nenustebk - jis ieškos manęs.

-Esu tai sakiusi daugybę kartų - jie abu netinka į tas pareigas, - nusijuokė mergina kartu priversdama šyptelėti ir mane.

Pradedu suartėti su ta šeima ir tai man labai nepatinka.

-Panele Mikaelson? - vien kreipimasis į mane išduoda, kas vėl įsiveržė nesibeldęs.

-Taip, žinoma, Rafaeli, kam tas mandagumas ir paklausimas ar gali užeiti? - papriekaištavau.

-Aš grįžtu prie darbo, - sumurmėjo Aida atsistodama nuo kėdės.

-Žinoma. Mes dar pasikalbėsime, - linktelėjau Aidai ir ji išėjo iš mano kabineto.

-Na, tai kokie vėjai tave atpūtė į mano kabinetą? - sutelkiau dėmesį į atėjusį vaikiną.

Rafaelis žiojosi atsakyti, bet pasigirdo beldimas į duris.

-Prašau, - šūktelėjau ir į kabinetą galvą įkišo Hendris.

-Bent kažkas šioje įmonėje yra mandagus, - tarstelėjau pašiepdama Rafaelį, - užeik, Hendri.

-Rodos jūs, voveryte, šiandien geros nuotaikos, - kreipėsi Hendris priėjęs prie brolio.

-Taip, nes nekantrauju išgirsti ką praleidau šeštadienį, - nusijuokiau, o broliai atsisėdo priešais mano stalą, - kodėl tylite? Negali būti, kad nieko nepraleidau.

-Kažin, ar mano brolužis tau ką nors papasakos, baisu, kad kris jo reputacija tavo akyse, - nusijuokė Hendris.

-Panašu, kad šeštadienį tau nebuvo taip juokinga, kaip dabar, - caktelėjo Rafaelis.

-O man panašu, kad per anksti išvažiavau. Skaičiau straipsnius žurnaluose, viskas atrodė tobula, ypač man patiko rasti savo nuotrauką prie jūsų stalo ir prierašą ,,Įmonės spaudos atstovė, jau šeimos narė?", bet kiti žurnalai buvo mielesni mano atžvilgiu ir parašė ,,Šventėje dalyvavo ir jau šeimos nare tapusi Henson įmonės atstovė spaudai Ellen Mikaelson" - vaizdingai sumojau rankomis.

-Kada nustosi skaityti tą šlamštą? - Rafaelis kilstelėjo antakį.

-Bet mes ne apie tai... - nutęsė Hendris besijuokdamas, - keliuose straipsniuose gali rasti nuotraukų, kaip judu mielai šokate, - mirktelėjo.

-Nepavydėk, - mečiau ironišką šypsnį Hendriui.

-Na ką tu, - iškėlė rankas lyg pasiduodamas, - aš tik sakau tai, ką mato paprasti žmonės.

-Paprasti? Kas čia per pasakymas? Jeigu turi pinigų tai tu ypatingas? - lengvai užsipuoliau.

-Nesuprantu, kokiomis nesąmonėmis jus dabar užsimate, - Rafaelis įsiterpė.

-Ellen, jeigu tu tik būtum mačius Rafaelio veidą, kai pro restorano langą įskrido plyta, su rašteliu, - pradėjo juoktis Hendris, o aš surimtėjau.

-Kaip suprast? Kažkas metė plytą pro langą?

-Turėčiau teigti, kad laiku išvažiavai. Tikriausiai Amelia matė, kaip judu šokote, o kad žinotum, kas buvo parašyta tame raštelyje....

-Gana! - piktai šūktelėjo Rafaelis.

-Rodos ta mergina rimtai išprotėjo, - rimtai tariau.

-Ir dar kaip, - pritarė Hendris.

Ir iš balso, ir iš veido mimikų galiu spręsti, kad Hendriui ypatingas malonumas pasakoti tokius dalykus.

-Nesijaudink Hendri, kitą šventę galėsiu pašokti su tavimi, - tariau, o Rafaelis nusijuokė.

-Taip broleli, perleidžiu tau šitą malonumą, - mirktelėjo man.

-Jeigu daugiau neturite ką pasakyti - atgal prie darbų, - papurčiau galvą ir sutelkiau dėmesį į kompiuterio ekraną.

-Atėjau pas tave, nes kaip žinai tėvo nėra, o mes turime padaryti daugybę darbų, manau šiandien reikės likti po darbo, gal tu nieko prieš? - Rafaelis paklausė, o aš perverčiau akimis.

-Ar tyla reiškia taip?

-Panašu, kad kito pasirinkimo neturiu, - gūžtelėjau pečiais.

-Puiku, voveryte niekur nedink, besibaigaint darbui kartu nuvažiuosim pas Rafaelį, - mirktelėjo Hendris.

-Kas tu ir ką padarei Hendriui? - paklausiau prisimerkusi, o jis tik nusijuokė.

-Hendri, gal tu geriau paimk mūsų viešnią, o Ellen nuvešiu aš pats, - kostelėjo Rafaelis.

-Kaip pasakysi broli.

-O Dieve prašau tik ne vėl netikėti svečiai, - pasitryniau smilkinius.

-Baik tu, šito žmogaus negalima vadinti svečiu, - nusijuokė jaunesnysis, - jeigu tas žmogus tave nuvils - galėsi nukirsti man ranką!

-Su malonumu nupjaučiau tau liežuvį, - papurčiau galvą.