choice

19

Su broliais Hensonais daugiau apie tą keistą pirmadienį nekalbėjome, Hendris, šią savaitę, kaip vaiduoklis vis pasirodydavo ir dingdavo, o Rafaelis bent jau stengėsi pasitempti prieš tėvą. Žinojau, kad bus sunku su jais dirbti, bet kad taip, net nenumaniau.

Atsisėdau ant lovos ir perbraukiau rankomis per plaukus. Niekada negalvojau, kad dirbsiu tokioje įmonėje. Ir kad man skirs tokią kvailą, bet tuo pačiu labai rimtą užduotį - išrinkti generalinį direktorių. Kuo daugiau laiko praeina, tuo sunkiau darosi. Vienu metu tikrai buvau įsitikinusi, kad šių pareigų vertas Hendris, tačiau panašu, kad situacija pasikeitė, tiksliau apsivertė aukštyn kojom. O ta mintis, kad jis lošia mane dar labiau išblaškė, žinau, kad ponas Davidas daro viską, kad Hendris nustotų, bet... visuomet yra bet.

Telefonas supypsėjo pranešdamas, kad Rafaelis jau prie mano buto. Šiandien išvykstu su abiem kandidatais į dviejų dienų konferenciją.

Nustebau, kai pamačiau, kad automobilį vairuoja pats Rafaelis, už jo juodas visureigis su apsauga ir Hendriu. Ar kažkas nutiko, ar tėvas tiesiog nepasitiki savo sūnumis ir manimi?
Iš visureigio išlipo Zislid, mano jau pažįstamas, Rafaelio 'dešnioji ranka'.

-Sveiki panele, - pasisveikino ir įdėjo mano lagaminą į Rafaelio automobilio bagažinę. Linktelėjusi padėkojau.

-Labas, - pasimetusi įlipau į automobilį.

-Labas, - sumurmėjo Rafaelis ir pradėjome kelionę.

-Kodėl Hendris ne su mumis ir kodėl reikia apsaugos? - galiausiai paklausiau.

-Per daug klausimų, - sumurmėjo.

-Aš turiu tai žinoti, - pavarčiau akis.

-Kadanors sužinosi Mikaelson, kadanors.

Pavarčiau akis ir iš kišenės išsitraukiau skambantį telefoną. Ekrane švietė Marisos nuotrauka.
Per skubėjimą ir darbus visai pamiršau draugus.

-Klausau, - atsiliepiau.

-Labas mieloji, kur tu? - paklausė mergina.

-Nepyk, kad tau neskambinau, važiuoju su Rafaeliu ir Hendriu į konferenciją, - sumurmėjau ir laisva ranka persibraukiau per plaukus.

-Oh, - atsiduso, - kada grįši? Visi norėjome susitikti šiandien arba rytoj.

-Edo rašė man apie šią mintį, namie būsiu šeštadienį, gal nukelkime?

-Žinoma galim, - sutiko, - beje! Tu nepatikėsi kas nutiko! Ir taip turėjau daug drabužių užsakymų, bet po tavo pasirodymo pokylyje su mano kurta suknele jų padvigubėjo, - sukikeno, - mano darbo telefonas netyla, visokios turtingų žmonių atžalos reikalauja mano kurtų drabužių, nuostabu!

-Labai džiaugiuosi dėl tavęs, - nuoširdžiai tariau, - susimatysime šeštadienį?

-Taip, myliu tave, - sukikeno.

-Bučkis, - nusijuokiau ir atsisveikinusios baigėme pokalbį.

-Koks nuoširdus pokalbis, - sarkastiškai nusistebėjo Rafaelis.

Nieko jam neatsakiau, tik pavarčiau akis. Jeigu jis neatsako į mano klausimus, tai ir puiku, nesikalbėkime.