choice

39

-Pagaliau, ilgokai laukiau tavęs, - šyptelėjo moteris man atidariusi duris, - užeik.

-Darbas, darbas, darbas. O kaip laikotės jūs? - paklausiau pasisveikindama.

-Artėja tie prakeikti rinkimai, - papurtė galvą vesdamasi mane link svetainės, - tai kaip galiu laikytis?

-Dabar sunku, bet jie praeis, labai tikiuosi, kad ponas Davidas laimės, - sumurmėjau.

-Atvažiuosi į įmonę laukti rezultatų rinkimų naktį?

-Žinoma, - šyptelėjau, - negalėčiau to praleisti.

-Jau net nebežinau - geriau, kad jis laimėtų ar pralaimėtų... - atsakė Antonettė.

-Viskas praeis, pamatysit, - šyptelėjau paguosdama, nes supratau, kad ji omenyje turi ir reikalą su Nicola.

-Kaip ji? Ta moteris?

-Keista, bet per tiek laiko man neteko su ja bendrauti, - nuoširdžiai atsakiau ir sekundėlei nutilome, nes tarnaitė atnešė arbatą, - bet man ji nepatinka.

-Ji ateina į mūsų namus, dirba iki vėlyvo vakaro jau kelintą savaitę, - liūdnai tarė, - nesitikėjau, kad kadanors taip nutiks. Bet pakalbėkime apie linksmesnius dalykus, dalyvausi Davido gimtadienyje? Ir kodėl viskas mano gyvenime susiję su Davidu?... vienintelis prasiblaškymas man dabar, tai planuoti jo gimtadienį.

-Dalyvausiu, žinoma, bet man tai toli gražu ne linksmesnė tema, - atsidusau.

-Ak, taip, - moteris prisiminė, - pasirinkimas. Ar jau nusprendei?

-Ne. Vieną akimirką galvoju vienaip, kitą kitaip, - papurčiau galvą, - visdar manau, kad prasta mintis buvo šią užduotį patikėti man.

-Davidas bėgo nuo atsakomybės iš dviejų savo vaikų išrinkti geresnį, nes visuomet stengėmės juos auklėti kaip lygius, nežiūrint į metų skirtumą, dėl to tu gavai šią užduotį.

-Gal galite papasakoti man apie jų vaikystę, paauglystę? - paklausiau.

-Laukiau, kol to paprašysi, - šyptelėjo įsitaisydama krėsle ir minutėlę patylėjo.

-Jie pastoviai pešdavosi dėl menkniekių, nesuskaičiuočiau kiek kartų buvo įsimylėję tą pačią merginą, mėgo tuos pačius dalykus, buvo labai panašūs, bet paauglystėje labai atsiskyrė vienas nuo kito, Hendris labiau linko į mane ir aplamai šeimą, o Rafaelis suartėjo su vyresne sese Reya, kuri buvo ir yra tikra vaikščiojanti bėda ir susidėjo su netinkamais draugais, galiausiai, tai privedė prie to, kad grubiai pažeidęs įstatymus sėdo į nepilnamečių koloniją, o paskui dar metams į kalėjimą, kai suėjo aštuoniolika, - aiktelėjau, - Davidas atsisakė jį ištraukti, nes manė, kad tai bus gera pamoka jam, manau, kad sūnus dar ir dabar ant jo pyksta dėl to.

-Niekada to negirdėjau, net nebūčiau įtarusi.

-Jis nenori prisiminti tų metų, - atsiduso, - kai jis išėjo iš kalėjimo Davidas dėjo visas pastangas, kad mūsų vyresnysis sūnus pradėtų normalų gyvenimą, nes nevisi atsiranda tinkamame kelyje praleidę trejus metus kalėjime, taigi Rafaelis baigė mokslus, susirado normalius draugus. Davidas buvo teisus, nes tai ištikro buvo jam gera pamoka. O štai Hendris, tol kol nebuvo brolio, pakankamai išlepo, lengvai gaudavo viską ko panorėdavo ir štai kokios to pasekmės - pastovūs vakarėliai, kekšės, lošimas. Jis net savo butą pralošė ir dingo kelioms paroms! Ar gali tuo patikėti?! Bet tai jau irgi praeitis, nes noras paveldėti įmonę daug stipresnis už priklausomybes, nuo kurių galima pasveikti, jeigu tik žmogus to nori, o Hendris labai norėjo... Tikriausiai auklėdami juos paauglystėje padarėme klaidų, bet jie abu yra geri žmonės, ir tai sakau ne tik kaip jų motina.

-Dėl Hendrio žinojau, ir žinau, kad jis susitvarkė, o ką padarė Rafaelis? - galiausiai neiškentusi paklausiau.

-Tai buvo sukrėtimas visai mūsų šeimai, netekome daug draugų, partnerių. Bet ir gerai, nes jie parodė savo tikrus veidus. Pasitikiu tavimi, bet vistiek negaliu pasakoti, nes tai jo reikalas. Galbūt kadanors pats papasakos, - atsiduso, - o ar tau tapo kiek aiškiau dėl pasirinkimo?

-Tiesa sakant, dabar esu labiau suglumusi, nei bet kada, - sumurmėjau ir atsiprašiusi išsitraukiau iš rankinės skambantį telefoną.

-Man reikia tavęs mano namuose. Dabar pat.