choice

13

Šiandien buvau neitin geros nuotaikos, kadangi per vėlai atsikėliau, taigi į darbą apsirengiau tą kas papuolė po ranka, nes ir taip jau vėlavau ir radau 3 praleistus Aydos skambučius. Mergina turbūt pamanė, kad man kažkas nutiko, nes šiandien pirmas kartas, kai vėluoju į darbą per visus trejus metus. Ir pirmas kartas, kai ateisiu į darbą apsirengusi visiškai bet ką. Tai džinsai ir klasikinis megztukas.

'

-Taigi, tu eisi į pobūvį su Edoardo, tau reikia apsirengti kažką nuostabaus, mieloji, - čiulbėjo Marisa. Nežinau, kodėl gaištu laiką darbe kalbėdama su ja.

-Aha eisiu, taip reikia kažko klasiško, - pavarčiau akis nors mergina to ir nematė ir toliau skaičiau dokumentus.

-Ar tai reiškia, kad šiandien eisime į parduotuves? - suspigo mergina, kad net krūptelėjau, nenustebčiau jeigu ir Hendris tai išgirdo. Prasta mintis buvo įsijungti garsiakalbį.

-Prašau nerėk taip, aš darbe, pobūvis poryt, prasinešime pro parduotuves rytoj, - dar kartą pavarčiau akis ir netyčia mano žvilgsnis užsikabino už Hendrio, kuris žiūrėjo į mane ir juokėsi, tikriausiai pastebėjo mano nepatenkintas veido minimas. Nusivaipiau.

-Na gerai mieloji kaip nori, bet geriau susirūpinti iš ankščiau, - liūdnai sumurmėjo.

-O tu negali pažiūrėti man kažko savo siuvykloje? Kažko tokio, kad pamatę žmonės klaustų kokio dizainerio tai darbas, - nusijuokiau žinodama, kad po šio mano pasakymo Marisa iš po žemių man iškas pritrenkiančią suknelę ir būsiu apsaugota nuo vaikščiojimo po parduotuves.

-AH! - ji vėl spygtelėjo, - kokia nuostabi mintis, aš jau bėgsiu dabar pat, tuoj atsiūsiu nuotraukas galėsi išsirinkti!

Papurčiau galvą ir atsisveikinome. Kaip ji taip dievina skudurus ir viską kas susiję su jais? Žinoma, aš taip pat nepraleidžiu progos atrodyti nuostabiai. Bet ši mergina yra didžiausia rūbų manijakė iš visų mano pažįstamų.

Kilstelėjusi akis nuo kompiuterio į Hensonų kabinetą išvydau, kad jame sėdi ir Rafaelis. Puiki, turiu jiems abiems ką pasakyti. Dar prieš išeidama patikrinau ar sistemoje neatsiųsta Hendrio darbai. Deja deja...

Įėjau nesibeldusi. Šiek tiek negerai, nes pradedu prie to įprasti ir save laikau lygia šiems vaikinams.
Nors ne.
Save laikau aukščiau negu jie, nors taip neturėtų būti, nes ne aš tapsiu Hensonų imperijos generaliniu direktoriumi.

-Hendri, - tariau balsu, kuris nieko gero nežada, - kodėl tu ir vėl vėluoji su darbų padarymu?

-Nepasisveikinsite panele Mikaelson? - Rafaelis atkreipė mano dėmesį.

-Sveiki, ponaiti Hensonai, - saldžiai, per saldžiai tariau ir vėl nukreipiau dėmesį į Hendrį, - turėtum imti pavyzdį iš vyresniojo brolio.

-Už valandos bus, - sumurmėjo vaikinas ir atitraukęs akis nuo lango atsisuko į mane.

-Kas čia per apsirengimas? - pasibaisėjęs tarė Rafaelis, - nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau tave tokią... nusmurgusią?

Pavarčiau akis. Prasideda.

-Niekada nematei. Rafaeli, aš šiandien neatrodau tobulai, kaip esi pripratęs mane matyti, tai tau kelia nuostabą, tiesa?

-Išties nesitikėjau to iš jūsų..., - pasišaipančiu tonu tarė.

-Norėjau pasakyti jums, mielieji, kad labai apgalvotumėte savo į pokylį atsivestas poras. Aš stebėsių jų elgesį. Kiekvieno netinkamo gesto ar frazės tikrai nepraleisiu pro akis, - sumurmėjau, - kaip dabar praleidau tavo žodžius Rafaeli, - šaižiai tariau.

-Atsiminkite, kad tų merginų klaidos gali pritraukti didžiulį žiniasklaidos dėmesį, o neigiamo mums tikrai nereikia, - papurčiau galvą.

-Tu juk puikiai žinai, kad mes susitikinėjame su modeliais, jos nuostabiai gražios ir išauklėtos, - visą laiką tylėjęs Hendris įsikišo į mūsų pokalbį.

-Na, kad aš susirandu tokias damas tai tiesa, bet tu broliuk...., - Rafaelis nusijuokė ir mirktelėjo man, - Ellen nepasigailėsi, kad nepasirinkai manęs, kaip savo poros?
Pavarčiau akis.

-Sėkmės darbe ir nustebinkite mane penktadienį. Laukiu nesulaukiu.