choice

43

Po vakarykščio rinkimų rezultatų laukimo vakaro fiasko reikėjo laiko atsigauti. Bet jo nebuvo. Tad tik leidau sau pamiegoti kelias valandas ilgiau nei įprastai ir vėl atvažiavau į darbą. Net nekilau iki savo aukšto, o iš karto nuėjau į Monroe valdas.

-Labas rytas, - ramiai pasisveikino, kas jai nebūdinga.

-Matau, kad tu šiandien liūdna, - sumurmėjau apsidairydama jos kabinete, Monroe jau buvo pradėjusi pakuoti dėžes.

-Aš gedžiu, - suniurkštė.

-Galiu paklausti, ko tiksliai gedi? - atsargiai pasidomėjau.

-Antonettės psichologinės būklės.

Aišku.

-Na taip, dabar jai tikrai sunku, bet tai nebuvo didžiulė naujiena ar staigmena. Ji nujautė tai, bet, žinoma, tokių staigmenų geriau išvengti, - atsidusau.

-Kalbėjau su ja, jai labai sunku, - sumurmėjo.

-O aš čia atvažiavau su tikslu tave pradžiuginti, todėl stokis, - patempiau ją už rankos, - važiuosime į naujas įmonės patalpas!

-Bent kokios geros žinios šiandien, - pavartė akis ir pasiėmė savo rankinę.

'

-Sveikos atvykusios į naują savo darbovietę, - vos išlipus iš automobilio mus pasitiko Rodrigas.

-O! Kas šis nuostabus jaunuolis? - prisimerkusi paklausė Monroe.

-Tai architektas Rodrigas, o čia Monroe, reklamos agentė, - supažindinau juos ir Monroe ištiesė savo ranką, kad vaikinas ją pabučiuotų. Nusijuokiau, tipiška Mo.

-Pradėkime pastato apžvalgą? - paklausiau, kai jie baigė susipažinimo ceremonijas. 

-Žinoma! - linksmai spigtelėjo Mo.

-Damos, - linktelėjo Rodrigas ir praleido mus pirmas pro duris.

Registratūra nuo šiol bus viena, tik pirmame aukšte. Čia bus Aidos darbo vieta. Nudžiugau, kad visi baldai jau buvo sudėti taip, kaip aš norėjau.

-Tik 5 aukštai, - liūdnai nusistebėjo Monroe įlipusi į liftą.

-Penktame - dvi posėdžių salės, mano, Hendrio, Rafaelio, Davido ir dar kelių darbuotojų kabinetai kervirtame, antrame - buhalterės ir panašiai, o trečias - tavo ir dar kelių skyrių valdos, - suskubau paaiškinti tiek, kiek žinojau.

-Kiek darbuotojų bus atleisti? - pasidomėjo Monroe žvalgydamasi po trečią aukštą.

-Pas mus buvo nemažai pencijinio amžiaus darbuotojų, tad ramiai juos išleidome poilsio, didelę dalį perkėlėme į dukterines įmones, tad atleisti bus gal dvidešimt darbuotojų, - sumurmėjau, - pagrindiniame pastate anksčiau dirbo beveik 200 žmonių, dabar liks beveik 100.

-Leisk atspėti! - šūktelėjo įėjusi į  vieną iš kabinetų, - čia mano?!

-Taip, - nusijuokiau, o ji jau gulėjo ant stalo. -Paliksiu tave čia susigyventi su nauju kabinetu, jeigu ką, būsiu ketvirtame aukšte.

-Taigi, čia bus asistentų valdos, - sumurmėjau vos išėjus iš lifto, pamačiusi stiklinėmis sienomis atskirtus stalus, - čia generalinio direktoriaus kabinetas, čia jo pavaduotojo, čia mano, o ten keli kabinetai kitų darbuotojų.

-Na ir kaip vertini mūsų darbą? - nusijuokė Rodrigas stebėdamas mano džiaugsmingą veidą.

-Įgudusi akis rastų prie ko prikibti, bet... viskas puiku! - stryktelėjau ir dar kartą nuėjau į savo naująjį kabinetą. -Visur viskas taip, kaip ir norėjau.

-Kokios tavo pareigos šioje įmonėje? - paklausė, - atrodo, kad darai beveik viską.

-Aš ir pati kartais pasimenu, - nusijuokiau.

-Ellen! - šauksmas koridoriuje atkreipė dėmesį ir netrukus į mano naująjį kabinetą įsiveržė ne kas kitas, o Monroe, - užtrukau, kol jus radau.

-Patinka? - paklausiau.

-O kaip tu manai? - moteris prisimerkė, - atšaukiu visus darbus ir jau rytoj pradedu kraustymąsi!

-Tikiuosi ir kiti darbuotojai reaguos kaip tu, - atsidusau.

-Nors ką aš čia gaištu laiką, važiuojam, susirinksim daiktus ir būsime pirmos čia įsikraustę, - nusijuokė, - bet pirmiausia aprodyk man mano zuikelių kabinetus.

-Žinoma, eime.

-Kieno kabinetas bus čia? - smalsiai paklausė atidariusi didžiausio kabineto duris koridoriaus gale, šiek tiek toliau nuo mano kabineto.

-Generalinio direktoriaus, - atsakiau apsidairydama.

-Kodėl aš čia jaučiu Hensonų aurą?

-Tikriausiai todėl, nes vienas iš jų čia dirbs.

-Teisingas atsakymas! - suplojo, - tiesa, nuojauta kužda, kuris čia ištiktųjų dirbs, bet nesakysiu... - nutęsė pažvelgdama į Rodrigą, kuris mus stebėjo.