choice

28

Įmonėje nebuvo nei Aidos, nei pono Davido. Rafaeliui taip pat buvo skirta tvarkyti kažkokius, man nežinomus reikalus, tad savaitės pabaigoje 11 įmonės aukšte sukiojosi tik Hendris, aš, patarėjai ir Geraldas, dar keli nelabai reikšmingi darbuotojai. Dabar susimasčiau, kad net nežinau, kiek iš viso yra darbuotojų šiame aukšte. Ir ar buhalterės čia ar 9 aukšte? Visuomet su jomis bendrauju telefonu.
Beje, Geraldas apie savo egzistavimą priminė tik šiandien, ketvirtadienį. Man tikrai įdomu, ką jis veikė visą savaitę jeigu nesutikau jo nė karto? Galima paaiškinti tuo, kad jo kabinetas visiškai kitame aukšto gale, bet nepastebėjau jo nei ateinant į darbą, nei išeinant.
Juk nėra pono Davido, negi Geraldas praleido progą man įrodyti, kas čia bosas, kai nėra vadovo?

Kelis kartus buvau susirašiusi su Aida, pasidžiaugiau jos atostogomis ir asmenine laime. Ir nejučia vėl prisiminiau Rafaelio žodžius ir pasakymus, kad aš neturiu asmeninio gyvenimo. Bet juk turiu. Turiu draugus,  įbrolį su kuriuo kartais susitinku. Net ir tėvus kažkuriame pasaulio gale turiu. Nenoriu su jais kalbėtis, tad ir neskambinu. Jie taip pat praradę viltį, kad kada nors aš su jais bendrausiu, tad man likę tik tėčio vaikai iš pirmos santuokos. Nenusisukau nuo jų, nes tėvams išvykus jie man daug padėjo. O ir augau su jais.

-Kokia staigmena Hendri, - sarkastiškai tariau, kai jis atėjo į mano kabinetą, net nesibeldęs, - neturi ką veikti?

-O ką? Negaliu šiaip ateiti tavęs aplankyti? - kilstelėjo antakį ir atsisėdo priešais ant kėdės prieš mano stalą.

-Kada grįžai? - pradėjau normalų pokalbį.

-Vakar, o tėvas iškarto išvažiavo su reikalais dėl rinkimų, - atsakė, - net neužsuko namo. Jis rimtai susiėmęs dėl tų rinkimų.

Hendriui pasakius, kad tėvas net negrįžo namo iš suvažiavimo iškarto prisiminiau pokalbį su ponia Antonette.

-Žinoma, juk tai mero rinkimai. O kaip sekėsi vadovų suvažiavime?

-Tas pats per tą patį. Tėvas nepraleido progos pasipuikuoti kokie mes klestintys ir panašiai, dalino daugybę patarimų, kaip visada, žinai, - linktelėjau po jo žodžių, - keista, kad pasiėmė mane, o ne tave.

-Na, tau puiki proga pamatyti dar daugiau vadovų kasdienybės, esu buvusi jau dviejuose tokiuose suvažiavimuose, kaip suprantu, kasmet tas pats, o kažkas juk turi likti prižiūrėti įmonę, - gūžtelėjau pečiais.

-Kur Rafaelis? - paklausė.

-Net neįsivaizduoju, šiandien jo nemačiau, o ir nekalbėjau su juo po jo ,,deizės" pasirodymo.

-Deizės? - Hendris pradėjo juoktis.

-Deizės ar gėdos simbolio, kaip pavadinsi taip nepagadinsi, - gūžtelėjau pečiais.

-Ar kalbi apie Amelią? - paklausė ir aš linktelėjau, - pagaliau ir tu susidūrei su ja akis į akį, gaila, tuo metu manęs nebuvo, būčiau nepraleidus tokio spektaklio.

-Mhm, - sumurmėjau, - tikiuosi daugiau man neteks su ja susidurti.

-Nejaugi ji tokia prasta?

-Kalbi taip, lyg jos nepažinotum, - pavarčiau akis, - mes šiek tiek užsisėdėjome, jau po šešių, - tariau pamačiusi kiek valandų.

-Tave parvežt? - paklausė atsistojęs.

-Ne, jau atgavau savo automobilį. Palauk, iš kur tu žinai, kad jo neturėjau? - pasimečiau.

-Mačiau, kad vakar tave parvežė Edoardo, - gūžtelėjo pečiais.

-Vakar buvai įmonėje? - kilstelėjau antakį.

-Prieš darbo pabaigą buvau užsukęs pasiimti kelis dokumentus, kuriuos man patikrinti davė tėvas, tad nusprendžiau negaišti laiko.

-Aišku, - sumurmėjau išeidama iš kabineto ir nustebusi, kad pirmą kartą normaliai, žmoniškai pakalbėjau su Hendriu.