choice

33

Atsidusau ir paspaudžiau skambutį prie Lorenzo namų durų. Akivaizdu, kad manęs jie nelaukė, bet tyčia ėjau pro rūsio, kuriame yra virtuvė, sandėliai ir tarnaitės kambarys, duris.

-Labas vakaras, panele Ellen, - pasisveikino duris atidarius moteris.

-Sveiki Weta, kaip laikotės? - mandagiai pasisveikinau.

-Puikiai, jaunimas viršuje. Jie manęs neįspėjo, kad atvyksite, - maloniai tarė praleisdama mane pro duris.

-Jie nesitikėjo, kad atvyksiu, - sumurmėjau, - nelydėkite. Žinau kelią iki svetainės.

Nežinau, ar tai ką pamačiau mane nustebino, bet grojo muzika ir draugai šoko, koridoriuje ir kambaryje tikrai buvo jovalas, tad ateidama surinkau šiukšles.

-O Viešpatie! - šūktelėjo Sofia ir muzika nutilo, - kaip išgąsdinai.

Visi sužiuro į mane, kaip į kokią įsibrovėlę. O aš pasimetusi stovėjau su maišu šiukšlių rankose.

-Kas? - piktai suraukiau antakius, - nelaukėt manęs?

-Nesitikėjom, - nusijuokė Linnda ir tik dabar pamačiau, kad čia yra daugiau žmonių. Ne tik mano artimiausi draugai.

-Tada viskas puiku, vakarėlis tęsiasi, - pavarčiau akis, įjungiau muziką ir padėjau ant stalo dar vieną vyno butelį, nors panašu, kad čia netrūko nei vyno, nei kitų alkoholinių gėrimų.

Atsisėdau ant sofos ir įsipyliau vyno. Po šiandienos nuotykių norėjau tik pagulėti vonioje ir išgerti taurę vyno.

-Džiaugiuosi, kad atvykai, kažkas turi mus prižiūrėti, - niuktelėjo man į šoną Lorenzo.

-Taip ir man malonu, - susiraukiau pridėdama prie lūpų taurę.

-Pikta? - linksmai paklausė, - jeigu pasakysi, kad išvargino ,,darbas" - parodė kabutes, - išvysiu tave, nes negaliu trenkti.

-Tada nesakysiu nieko, - šyptelėjau ir nusijuokiau, - tavo sesers nėra namuose?

-Ne, ji pas savo sužadėtinį, laukiu nesulaukiu kol išsikraustys, - sumurmėjo ir užsivertė stiklinę.
Na taip žinoma.

-Ji nesupyks jeigu pasiskolinsiu jos rūbų? - paklausiau ir vaikinas papurtė galvą.

-Tuomet puiku, - suplojau rankomis ir palikusi savo vyno taurę ant stalo nuėjau į viršų.

Kambaryje ant lovos tingiai gulėjo storas katinas, neesu didelė gyvūnų mylėtoja, bet šis man visai patinka. Atidariusi merginos spintą išsirinkau mėlynus džinsus ir paprastą melsvą megztinį. Dievinu, kad ji nešioja tokį patį dydį kaip ir aš. Gretai persirengusi grįžau į apačią kur šėliojo draugai. Tik muzika buvo nutilusi ir visi sustoję ratu, greitai pribėgus pamačiau, kad Edo guli ant žemės, o visi prispitę prie jo.

-Kas nutiko? - paklausiau.

-Palikit mane ramybėj! - sušuko vaikinas ir sunkiai, bet atsistojo ir bandė eiti link durų.

Įtardama jo tolimesnius veiksmus greitai įsioviau į savo aukštakulnius ir nubėgau į kiemą prie jo automobilio.

Išėmusi raktelį užrakinau.

-Nedaryk nesąmonių ir atiduok raktelius! - užrėkė ant manęs.

-Tai tu nedaryk nesąmonių! Eik į vidų ir miegok! - dar garsiau užrėkiau.

-Ellen? - jis prisimerkęs priartėjo prie manęs, - ką čia veiki?

-Kaip tai ką? - ir aš sušvelninau balso toną, - atvažiavau pas draugus.

-Tai tu nebuvai darbe? - suvebleno ir tiesiog atsisėdo viduryje kiemo.

-Nebuvau darbe, buvau gimtadienyje, - papurčiau galvą stovėdama šalia, - eik vidun Edo, pamiegosi ir bus geriau.

Pamojau prie durų stoviančiam Žakui, kad prieitų ir padėtų Edo užlipti į antrą aukštą. Dėl viso pikto, Edo automobilio raktelius įdėjau į savo rankinę.

-Pabūsi su juo šiek tiek? - paklausė Žakas sutikęs mane prie kambario durų.

-Pabūsiu, tu grįžk į apačią, - sumurmėjau.

-Taigi, buvai su Rafaeliu, - sarkastiškai tarė Edo.

-Ne toks tu ir girtas, jeigu sugebi man prikaišioti darbą, - sumurmėjau atidarydama langą.

-Visiškai nekeista, juk tu pastoviai su juo būni, ir kodėl aš stebiuosi. Palauk, pacituosiu tave: ,,Aš su Rafaeliu, taip važiavau su Rafaeliu, pietavau su Rafaeliu, Rafaelis ateina.."

-Aš būnu ne tik su juo. Išvis, kodėl aš turiu tau aiškintis, Edoardo? - pyktelėjau ir jau ruošiausi išeiti, kai išgirdau žodžius, kurie mane labai suglumino:

-Nejaugi nenori išgirsti kokį projektą nuo tavęs slepia tavo sudievinti Hensonai?

-Tu girtas, Edo, - sumurmėjau, - nesupranti ką kalbi.

-Tavo darbovietė persikelia į kitą vietą, manau net broliai to dar nežino, - pikdžiugiškai tarė, - patalpos dvigubai mažesnės, tikriausiai atleis daug darbuotojų, galbūt kliba ir tavo kėdė.

Ką?

Norėjau jo dar daug ko paklausti, bet išgirdau tik knarkimą.