choice

45.2

-Sulaikykit tėvą, - pirmiausia kreipiausi į brolius, - darykit bet ką, bet sustabdykit jį. Ar jau pasveikinot? Ne? Vadinasi paskubėkit.

Jie padarė kaip liepta, o aš pasitvarkiau šukuoseną ir lydima apsaugos žengiau į lauką, kaip ir tikėjausi - akimirksniu prieš mane pasirodė kelios dešimtys fotoparatų blykščių - už vartų būriavosi ir triukšmą kėlė krūva žurnalistų. Ar jie daugiau neturi ką veikti apart Hensonų šeimos sekiojimo?

-Panele Ellen! Panele Ellen! - pradėjo šūkauti pamatę mane ir tikiu, kad jeigu nebūtų tvoros ir manęs nedengtų apsauga, jau būtų mane sutrypę.

-Ar tiesa, kad miesto meras ir Nicola, moteris dirbusi jo rinkiminėje kompanijoje, yra meilužiai?

-Ar Nicola laukiasi?

-Ar ponas Davidas paliks savo žmoną?

-Ar tiesa, kad Rafaelis Hensonas veda dainininkę Amelia Derilish ir jūs liksite ant ledo? - po visų klausimų stengiausi šypsotis, lyg jie man keltų juoką, bet šis galutinai sutrypė mano kantrybę. Žvelgiau į šiuos žurnalistus ir man net pagailo jų, nes šiandien - paskutinė jų darbo diena. Galiu garantuoti.

Klausimi dar pylėsi, bet nesiklausiu jų.

-Ar jūs pirmą kartą neturite ką atsakyti? - pasigirdo dar vienas kvailas ir neprofesionalus klausimas.

-Ponas Davidas neišsiskirs su žmona, Nicola nesilaukia, nes jokio romano nebuvo. Tarp jų profesiniai santykiai, - ramiai atsakiau tikėdamasi, kad jie neiškapstė jokių nuotraukų.

-Iš kur žinai? Su žvake stovėjai? - štai ir dar vienas, vaikų darželio lygio klausimas. Tai tik dar kartą įrodo, kad čia susirinko prastos reputacijos, pigių, žmonių beveik neskaitomų ir nesąmones rašančių portalų ir žurnalų žurnalistai.

-O tu su žvake stovėjai? - įžuliai atsakiau, žinau, kad tai kvaila, bet jau pasiduodu.

-Kodėl neatsakote į klausimą susijusį su Rafaeliu?

-Tai yra jo asmeninis gyvenimas ir santuoka nereiškia nieko blogo, - gūžtelėjau pečiais.

-Ar tai, kad čia atvykote su Hendriu reiškia, kad jūs pora?

Sunkiai atsidusau ir suvaldžiau norą pasiūsti juos toli toli.

-Ne, mes tiesiog gerai sutariame. Šiam vakarui užteks, jūs trukdote švęsti, prašau skirstykitės patys, arba tai padaryti teks apsaugai.

Buvau beveik įsitikinusi, kas šitas nesąmones pasakė kvailiems žurnalistams, bet turėju įsitikinti šimtu procentų, tad pasinaudodama savo pažintimis parašiau žinutę tinkamam žmogui, kuris net neabejoju, akimirksniu išsiaiškins kas tai padarė.

Ir kaip aš nesupratau, kad taip nutiks, kai man skambino garsios redakcijos ir klausė ar gali atvykti?

Vartydama rankose telefoną šiek tiek sunerimusi grįžau į didžiąją salę. Ar Rafaelis tikrai ves tą kvailą brunetę? Na, bent jau tikiuosi pakvietimo į vestuves. Salėje vėl grojo gyva muzika ir girdėjosi jaukūs pašnekesiai. Jau norėjau eiti prie savo staliuko, bet mane sustabdė Davidas ir nurodė sekti paskui.

-Kas čia buvo? Kad žurnaliūgos supratau, bet ko jie norėjo?

-Daugiausiai klausinėjo apie rinkiminę kompaniją, jus ir Nicolą.

-Ar jau išsiaiškinai kas tai padarė? Jeigu tai ji pati, aš prisiekiu... - suspaudė kumščius, bet sakinio jam pabaigti aš neleidau.

-Aiškinuosi, taip pat, visi šiandien čia buvę žurnalistai bus atleisti iš darbo, labai jau neprofesionalūs buvo kai kurie klausimai, - sumurmėjau iš anksto žinodama, kad apie šiandieninį Nicolos vizitą jis nesužinos.

Sekiau paskui poną Davidą atgal link staliuko, kadangi  buvau Hendrio vakaro pora sėdėjau prie šeimos stalo, kai gavau žinutę.
Nusišypsojau, čia tai bent. Gerai, prisipažinsiu - nustebino.

-Kas nutiko? Kodėl tu šypsaisi? - vos priėjus mane užpuolė klausimais Antonettė.

-Ką tik išgyvenau žurnalistų ataką, o šypsausi, nes jau išsiaškinau, kas prikalbėjo jiems tokių nesąmonių.

-Tai? - įsikišo Hendris, o aš suteikiau žvilgsnį į merginą prie to pačio stalo.

-Mieloji, ar tu nesupratai, kad išsiaiškinti man užteks dešimt minučių? - kilstelėjau antakį stengdamasi suvaldyti šypseną ir rankomis atsirėmiau į kėdę. Ponia Antonettė aiktelėjo iš nuostabos.

-Ar tai tiesa Amelia? - piktai paklausė Rafaelis, o ji pikdžiugiškai išsišiepė.

-Man pabodo būti niekuo.

-O man pabodo tau kišti pinigus ir dovanas, puikiai žinai, man buvai reikalinga tik paerzinti tėvus ir aplinkinius, - oh, net man pagailo šios merginos, - o dabar dink iš čia. Nenoriu tavęs matyti.

-Rafai aš... - suverkšleno.

-Dink!

Tai vadinasi kvietimo į vestuves nesulauksiu? O gaila...

-Pagaliau, - Antonettė atsiduso iš palengvėjimo.

-Viskas, daugiau nebetemsiu gumos, - Davidas sumurmėjo ir atsistojęs nuėjo link scenos. Muzika nutilo ir mikrafonas atsirado jo rankose.

-Norėčiau dar kartą padėkoti visiems šį vakarą čia atvykusiems, kaip jau žinote, šiandien švenčiame tris progas - mano gimtadienį, tapimą meru ir verslo perdavimą sūnui, o kalbant apie tai, tie, kas mane pažįsta žino, kad abu savo sūnus myliu vienodai ir net negalėčiau išrinkti geresnio buvimui vadovu, tad šią užduotį perdaviau tam žmogui, kuris atrodė labiausiai tinkamas ir visiškai nesigailiu. Atsakymą ir argumentus aš jau žinau ir esu patenkintas. Kadangi šį vakarą čia pakviesti ir mano verslo bendražygiai, ir mylimi konkurentai, jau tapę draugais, manau jums bus įdomu išgirsti ir apie naują įmonės įvaizdį. Kviečiu čia merginą, kurios pareigas galėčiau vardinti valandą, bet pasakysiu tik tiek -  mano patarėja ir gelbėtoja visais klausimais, o dabar jau ir verslo partnerė Ellen Mikaelson, - pagirdo plojimai.

Nepamiršau pažvelgti į Rafaelio ir Hendrio veidus išgirdus, kad aš verslo partnerė, neįkainojamas vaizdas, ir šypsodamasi praėjau pro žmones link Davido. Akcijų gavau labai mažai, bet tai vis šis tas.

-Labas vakaras visiems, - pradėjau kalbą, - mes supratome, kad įmonė pradėjo eiti netinkamu keliu, nuo šiol žiūrėsime ne į kiekybę, o kokybę. Mažiau darbuotojų lygu didesni atlyginimai likusiems, galiu patikinti, kad tik maža dalis darbuotojų buvo atleisti iš administracijos, dauguma perkelti į dukterines įmones arba išleisti užtarnauto poilsio į penciją, - nutylėjau apie atlyginimų mažinimą jiems. - Keičiasi valdžia, tad natūralu, kad kažkiek keisis ir pati įmonė. O kalbant apie naują vadovą.... sprendimas tikrai buvo nelengvas, bet atėjo laikas jį priimti. Beveik tris mėnesius stebėjau Rafaelį ir Hendrį, daugybę kartų aptariau tai ir su ponu Davidu, ir su jo žmona, - atsidusau, o salėje buvo mirtina tyla.

Atrodo girdėjau savo širdies plakimą ir, rodos, iš visos žmonių minios, mačiau tik brolių žvilgsnius nukreiptus į mane.

-Įmonė perduodama... - nors ir aptariau su Davidu vistiek nebuvau įsitikinus ar priėmiau tinkamą sprendimą.

-Ellen? - mane paskatino ponas Davidas.

-Įmonė perduodama Rafaeliui, - galiausiai pasakiau ir pasigirdo plojimai.

Atsitraukiau nuo mikrofono ir stebėjau kaip Rafaelis ateina pasakyti kalbą, o paskui jį ir Hendris. 

-Ačiū? - nusijuokė Rafaelis ir pabučiavo man į skruostą.

-Visi žino, kad nebuvau tam tinkamas, - mirktelėjo Hendris ir pabučiavo man į skruostą, - tikiu, kad manęs beprotiškai pasiilgsi, tad pasivaidensiu įmonėje, nesijaudink.

Galiausiai pajutau kaip nuo širdies nusirito akmuo.

Pagaliau tai baigėsi. Pagaliau baigiasi ir ši sunki diena.

Bet kodėl darbas tapo mano gyvenimu?