choice

44

-Čia paskutiniai daiktai? - paklausiau, kai prie durų pirmame aukšte sutikau darbininkus nešančius dėžės.

-Ponios Monroe, taip, - atsakė ir praleido mane pirmą į pastatą.

-Oho, - nustebau įėjusi į karališką moters kabinetą. Ketvirtame aukšte šiek tiek daugiau modernumo negu čia.

-Ką manai? - iš kampo išlindo garbanė.

-Manau, kad suteikei šioms patalpoms gyvybės, - gūžtelėjau pečiais, - o kodėl čia pridėta tiek daug nuotraukų?

-Mano kūrybė erdvė turi būti įkvepianti, o čia renku naują reklaminį veidą, - atsakė.

-Reklaminį veidą?

-Taip! Juk dabar mūsų perduodama žinutė bus ,,iš šeimų ūkių tiesiai ant jūsų stalo'' visdar mąstau įtraukti tave į šią avantiūrą...

-Net negalvok! - šūktelėjau, - neturiu nei noro, nei laiko, - pritildžiau balsą.

-Tu bjauri, - ji susiraukė ir susidėjo rankas ant krūtinės.

-Taigi... iš šeimų ūkių tiesiai ant jūsų stalo, ilgametes tradicijas palaikantis, brandinantis ir puoselėjantis vynas... - praleidau pro ausis pastebėjimą apie mano bjaurumą.

-Būtent taip, - man pritarė Monroe, - rodos mes panašėjame į šeimos verslą.

-Į tokius, kuriuos traiškydavome ir pardavimais pralenkdavome šimtus kartų, - ištikrųjų gal ir ne visu šimtu procentų pritariau šiai Davido idėjai, bet pokyčių įmonei reikėjo, žinoma, nesitikėjau, kad jie bus toki kardinalūs.

-Ir toliau traiškysime, sukursiu tokią reklamą, kad niekas nesugebės atsispirti! - suplojo rankomis, - o kas gi čia? Ar tik ne vienas iš mano mylimiausių žmonių visatoje?

Sukikeno ir nubėgo pasisveikinti.

-Puikiai įsirengei, dar nemačiau savo kabineto, bet šitas pastatas man jau patinka, - atsisukusi pamačiau Rafaelį su kostiumu, bet šį kartą jis atrodė kažkoks kitoks. Liūdnesnis.

Džiugu, kad jam patinka.

-Turėtume padėkoti Ellen ir jos draugo kompanijai, - Monroe visą dėmesį nusuko į mane.

-Draugo? Nejaugi tu rimtai pasamdei Edoardo kompaniją? - pagiežingai paklausė.

-Jeigu pamiršai, tai iki praeitos savaitės aš, lygiai taip pat kaip ir tu, nieko nežinojau, - atsakiau tokiu pat tonu.

-Keistas sutapimas, nes tėvas nemėgo to Rodrigo.

-Geriau pasakyk, kaip laikaisi mielasis? - Monroe ėmėsi gelbėti pokalbį.

-Rytoj tėvo gimtadienis, - sumurmėjo, o moteris perliejo jį liūdnu žvilgsniu.

-Nuskambėjo taip, lyg būtų jo laidotuvės, - neiškentusi įsikišau.

-Net jeigu motina jam atleis, aš tikrai neatleisiu, - suurzgė.

-Ką? - spigtelėjo Monroe, - ji negali jam atleisti!

-Panašu, kad ji jau eina link to.

-Kalbant apie gimtadienį... - paslaptingai šyptelėjo Monroe, -Ellen turi pasimatuoti savo suknelę. Užsimerkus.

-Aš maniau tu juokavai, - rimtai tariau.

-Tokiais dalykais aš nejuokauju, - mirktelėjo, - kaip žinodama, kad pas mane apsilankysi, ją pasiėmiau, liko paskutiniai primatavimai ir bus baigta, eime, aprengsiu tave, o tada mes su Rafaeliu įvertinsime.