choice

41

-Paskutinė savaitė, - šyptelėjo Aida, - taip laukiu kol tai baigsis.

-Ačiū, kad primeni, - pavarčiau akis, - tu tikrai labai maloni.

-Ar bus pono Davido gimtadienis? - paklausė.

-Tai žinoma, didžiulė puota su šimtu svečių.

-Ir ten paskelbsi nuosprendį?

-Pirmiausia, ketvirtadienį turėsiu pokalbį su vadovu, o penktadienį... - atsidusau, - bet rytoj dar laukia rinkimai, pirmas turas praėjo lengvai ir štai rytoj jau lemiama diena.

-Kas per kalbos, kad įmonė persikelia į kitas patalpas? - pasidomėjo, - atleis daug darbuotojų?

-Visų pirma, tai nestresuok. Galiu patvirtinti, kad tavęs neatleis...

-Taigi, tai tiesa?

-Pirmadienį buvo susirinkimas, ir taip, tai tiesa, - sumurmėjau pasiimdama į rankas kavos puodelį.

-Bet kodėl?

-Keičiasi valdžia, normalu, kad kažkiek keičiasi ir įmonė. Mes tiesiog supratom, kad daug metų ėjom klaidingu keliu.

-Bet tas kelias atvedė į sėkmę, - nepasidavė Aida.

-Atvest tai atvedė, o kas toliau?

-Gerai, pasiduodu aiškintis su tavimi, nes tu tikrai geriau žinai. Jeigu sakai, kad manęs neatleis, tai ačiū, nuraminai.

-Puiku, - sumurmėjau ir kelias minutes valgėme tyloje.

-O kur valgysime, kai dirbsime kitose patalpose? - kilstelėjo antakį.

-Ką nors sugalvosime, - nusijuokiau.

-Rytoj mano vestuvės, - šiek tiek patylėjusi tarė.

-Ką?! - džiaugsmingai šūktelėjau, - ir tu man tai sakai tik dabar?

-Na, tu buvai pakankamai užsivertusi darbais, mes retokai matėmės.

Tu tokia užsisklendusi darbe, kad nematai kas vyksta aplinkui. Tu neturi asmeninio gyvenimo.

Nusipurčiau prisiminusi.

-Tai ne priežastis su manimi nepasidalinti tokia žinia, bet nepykstu, - atsidusau.

-Suplanavome per savaitę, - sukikeno, - jokių didelių iškilmių, tik susirašysime ir pavakarieniausime su šeima, gal kitais metais susituoksime ir prieš Dievą.

-Tai nuostabu, - šyptelėjau, - leisk man tave apkabinti.

-Beje, kreipiausi į tavo draugę Marisą, ji pasiuvo man suknelę, taip gretai! Negaliu patikėti, - laimingai dūsavo, - rytoj tapsiu žmona! Vis dar negaliu patikėti.

-Labai džiaugiuosi dėl tavęs, - šyptelėjau.

-O kada ištekėsi tu? - prisimerkus nužvelgė mane ir aš vos nepaspringau po tokių žodžių.

-Kaip supranti, dar neplanuoju.

-Žinai kas tu esi? - norėjo pasakyti bet pertraukiau ją.

-Žinau, karjeristė, - papurčiau galvą, o mergina nusijuokė.

-Eime atgal, - pasakė omenyje turėdama grįžimą į darbą.

-Bus keista atsisveikinti su šitu pastatu ir dalimi darbuotojų, - atsiduso, kai įžengėme į pastatą.

-Supratau, kad daugumos darbuotojų aš net nepažįstu, man tiesiog netekę su jais susidurti darbe, tad didelio skausmo nejausiu, - gūžtelėjau pečiais.

-Nes tu esi, kaip čia pasakius, iš aukštesnio darbuotojų sluoksnio.

-Ką? Nuo kada darbuotojai skirstomi į sluoksnius? - prunkštelėjau.

-Turiu omenyje, kad esi arčiau valdžios, - paaiškino, - juolabiau, kad netrukus turėsi ir įmonės akcijų.

-Tiesa, buvau visai pamiršus apie tai, - atsidusau, - visdar galvoju ar man tikrai jų reikia.

-Panele Ellen! - vos išlipus iš lifto prie manęs pribėgo uždusęs Adamas.

-Kas nutiko? - pavarčiau akis ir pamojus Aidai nuėjau link savo kabineto.

-Jūs palikote savo telefoną, o jis nenustodamas skamba ir skamba, visur jūsų ieškau, - išbėrė žodžius, o aš atkreipiau dėmesį į skambantį telefoną ant stalo.

Nematytas numeris. Įdomu.

-Kur Rafaelis ir Hendris? - paklausiau, o telefone išjungiau garsą.

-Savo kabinetuose, panele.

-Gerai, gali eiti, - linktelėjo ir išėjo.

-Klausau, - atsiliepiau.

-Labas, skambinu dėl Henson naujo pastato. Mačiau, kad baldus jau užsakei pagal mūsų įmonės rekomendacijas, kada planuoji užsukti apsidairyti? Nes ketvirtadienį arba penktadienį atveža baldus, - papasakojo nepažįstamas balsas. Kodėl šis žmogus kreipiasi į mane ,,tu''?

-Atsiprašau, kas čia kalba? Kad dėl įmonės pastato tai supratau, - sumurmėjau.

-Nejaugi neatpažįsti? - nusijuokė, - čia Rodrigas, Edoardo partneris, ar jau nepameni manęs?

-Ak, taip. Atvyksiu ketvirtadienį arba penktadienį, kai bus baldai, nes turiu sukordinuoti kur kas tiksliai stovės, bet dėl visa ko, atsiųsiu tau brėžinius.

-Nepamiršk, kad per vieną dieną galime nespėti, - įspėjo.

-Tada įdarbink daugiau žmonių, - gūžtelėjau pečiais, - turime spėti. Iki pasimatymo!