choice

22

Šeštadienio rytas pradžiugino puikiu oru, tad vos tik atsikėlusi iškarto sutvarkiau savo buto balkoną. Pavasaris šiais metais tikrai stebina keistu oru - balandžio pabaigoje reikėjo palto, o štai dabar, prasidėjus gegužei, oras beveik idealus.

Padėjau kavos puodelį ant stalo ir su vaizdu paskambinau draugams.

-Labas rytaaas! - linksmai tariau, kai ekrane atsirado dar 5 draugų veidai.

-Rytas, - sumurmėjo vienas po kito Sofia ir Lorenzo. Ups, kai paskambinau jie dar miegojo.

-Jau diena Ellen! - rodos Marisa, kuri sukiojosi savo siuvykloje buvo tokios pat geros nuotaikos kaip aš.

-Ei, Marisa ką ten veiki? Juk šeštadienis, - sudrausmino Žakas.

-Šeštadienis ar pirmadienis, koks skirtumas, darbai nelaukia, - mirktelėjo mergina ir davė kažkokius nurodymus siuvėjoms.

-Ech tas mūsų miegalius Edoardo, - papurtė galvą Linnda, nes jis neatsiliepė.

-Nieko tokio, jam kaip visuomet reikia asmeninio kvietimo, - nusijuokiau ir atsigėriau kavos.

-Kas tokio svarbaus, kad sugalvojai prikelti iš saldaus miego? - paklausė Sofia.

-Ar matėt, koks nuostabus oras už lango? - linksmai tariau, o grupelė nusijuokė, - šiandien tarėmės susitikti, tad ruoškitės, už poros valandų laukiu jūsų čia, vėlyviems pusryčiams, - tariau ir apsukusi kamerą parodžiau balkoną.

-Oho, pradedame terasų sezoną? - nusitebėjo Lorenzo.

-Taip taip, pats metas ir tau saviškę susitvarkyti, beje pasiilgau tavo katino, parodyk man jį, - suspigo Linnda ir po kelių sekundžių vietoj Lorenzo veido pamatėme storą, pūkuotą katiną.

-Valgyti negaminsiu, tad sukitės, kaip norit, laukiu jūsų! - nusiunčiau oro bučinį ir išėjau iš pokalbio.

Neskubėdama ant stalo atnešiau indus, draugai tikrai atsiveš kažką valgyti iš kavinės, viduryje stalo pamerkiau nuostabią geltonų tulpių puokštę, kurią vakar nusipirkau ir nuėjusi į savo kambarį persirengiau, visgi, ne vasara ir su marškinėliais trumpomis rankovėmis dar vėsoka. Persirengusi grįžau į balkoną ir dar kartą nužvelgiau idealiai paruoštą stalą, niekaip neatsidžiaugiu, kad mano balkonas į parko pusę, o ne į gatvę.

-Edoardo, labas rytas! - linksmai tariau jam prisiskambinusi ir prisiminiau savo kavą, kurią palikau kalbėdama su draugais, pravėsus, bet vistiek kava yra kava.

-Rytas Ellen, rytas, - sumurmėjo.

-Skambinu tau gal dvidešimtą kartą, pramiegosi visą gyvenimą.

-Jau tik nereikia, - sumurmėjo, - kažkas svarbaus? Kažkas nutiko?

-Tiesa sakant nutiko, - suvaidinau piktą, - mes tarėmė šiandien susitikti, už valandos visi bus mano balkone, o tu dar lovoje.

-Jau lipu ir tuoj būsiu, ką paimti valgyti? - nusijuokė. Supranta, kad valgyti aš negaminsiu...

-Gal kokių kruasanų ar šiaip bandelių? - pagalvojau, - aš dabat pat nubėgsiu į parduotuvę ir nupirksiu visokių vaisių. Žodžiu, vėlyvieji pusryčiai, skubėk!

Grįžusi iš parduotuvės supjausčiau vaisius ir išgirdusi durų skambutį suskubau užkaisti arbatinuką. Pirmieji atėjo Marisa, Lorenzo ir Žakas, jų butai netoliese, o štai Linnda ir Sofia gyvena tolokai nuo manęs. Edoardo gyvena beveik prie pat manęs, bet kol jis susiruoš...

-Sveiki mielieji, - pasisveikinome apsikabindami. Išsišiepiau užuodusi maistą.

-Žinome ką tu mėgsti, - mirktelėjo Lorezo, kai atidariusi maišelį pamačiau omleto dėžutes.

-Na tiek galėjau ir pati padaryti... - nusijuokiau.

-Bet tu kaip visada, nepersistengi, - įsiterpė Marisa.

-Tu dar nematei stalo, - pyktelėjau.

-Na ir ką? - paklausė Žakas nuėjęs į balkoną.

-Nieko įspūdingo, - Lorenzo papurtė galvą.

-Ak, vaikinai. Iš jūsų gražaus žodžio nesulauksi, viskas puiku ir stilizuota, Linnda apalps pamačius, nieko nelieskite, ji norės padaryti idealų instagram story, - nusijuokėme kartu su Marisa.

'

-Na ir kaip prabėgo tavo savaitė mūsų žvaigždute? - paklausė Sofia, vos tik atsisėdome prie stalo.
Myliu savo draugus, bet ši mergina mėgsta mane kartais suerzinti.

-Tik nereikia pradėti pykti dėl to, kad tave vadiname ,,žvaigždute", užtenka tik atsidaryti bet kurį internetinį naujienų portalą ir pasipila straipsniai, toki kaip.... - pradėjo Žakas, bet aš suskubau jį pertraukti.

-Puikiai žinau tas antraštes, nebūtina man jas priminti kiekvieną kartą, - pavarčiau akis ir atsigėriau sulčių.

-Juk žinote, kad Ellen nemėgsta, kai kalbame apie jos darbą, tai kodėl kiekvieną kartą tai darote? - mane apgynė Edo, nusiunčiau jam dėkingą žvilgsnį.

-Būti žinomu knisa, - po kelių minučių tylaus valgymo atsiduso Linnda, - jeigu mes einame į paprastą, pavyzdžiui, greito maisto restoranėlį arba piceriją, sulaukiame keistų žvilgsnių iš žmonių, jeigu einame į vidutį restoraną, sulaukiame žurnalistų, o prabangiame kažkaip nesmagu.

-Visada galime būti pas kažką namuose, kaip ir dabar, sėdime milžiniškame Ellen balkone, - Žakas mirktelėjo man ir kilstelėjo sulčių taurę.

-Jeigu prabangiame nesmagu, tai ne tokie mes garsūs, - įsiterpė Sofia, - na dabar mus garsini ne tik tu Linnda, bet ir Ellen...

Pavarčiau akis.

-Turėtum būti man dėkinga mieloji, jeigu dažniau eisi su manimi į viešumą, gal pagaliau pasieksi taip trokštamą modelio karjerą? - kilstelėjau antakį.
Vaikinai suprunkštė.

-Nagi Ellen, juk mūsų Sofi ir taip gana žinoma... - sumurmėjo Lorenzo.

-Mes pažįstami daugybę metų ir vienas dalykas tikrai aiškus - susitikę negalime kalbėti apie vienas kito darbus be bandymų įkasti, - prisidėjo ir Marisa.

-O jeigu rimtai tai, - atsidusau, - savaitės pabaiga tikrai buvo ne kažką, dvi dienas praleidau su Hensonais. Nenuskaičiuočiau, kiek kartų norėjau juos užmušti. Daugybę.

-Žinant tavo būdą, neatrodo, kad tau gali būti sunku su jais dirbti. Čia jiem turėtų būti rimtas išbandymas, - nusistebėjo Linnda.

-Turėtų, - sumurmėjau.