choice

32

-Gal aš ir girtas, bet tu vėl darbe, - suvapaliojo. Fone girdėjau Marisos balsą.

-Duok man telefoną, asile, - piktai tarė mano artimiausia draugė.

-Kas nutiko, mieloji? - gražiai kreipėsi į mane.

-Jau tikėjausi, kad ir tu mane aprėksi, - sumurmėjau, - aš pamiršau, kad šiandien Antonettės gimtadienis.

Kitame gale išgirdau atsidusimą. Marisa akivaizdžiai manimi nusivylusi.

-Nepykit ant manęs, galbūt prisijungsiu prie jūsų po 12 ar net anksčiau, - sumurmėjau ir apsisukusi prie išėjimo iš terasos pamačiau kažkokį vaikiną, neesu jo mačiusi anksčiau. Jis stebėjo mane.

-Atsiųsiu tau žinutę kur mes, bet nemanau, kad turėsi jėgų dar trenktis į klubą. Beje, pažiūrėjus į Edo dabartinę būseną, nemanau, kad mes eisime į klubą, - dabar jau fone girdėjau Linndos balsą ir ji tuoj perėmė telefoną.

-Jis tave išviliojo klasta! - šūktelėjo piktai, - taip negalima!

-Linnda, likite pas Lorenzo, nes nemanau, kad palikti vieną Edo dabar yra saugu, - nusipurčiau.

-Tikiuosi užsuksi pas mus, - liūdnai sumurmėjo.

-Aš pasistengsiu. Bučkis, - atsisveikinome ir baigėme pokalbį. Tas vaikinas vis dar stovėjo prie durų.

-Tu irgi nenori čia būti, tiesa? - man baigus pokalbį jis įėjo į terasą.

-Kodėl taip manai? - paklausiau.

-Nes tai akivaizdu, - gūžtelėjo pečiais, - žadi kažkam tuojaus pasirodyti, nenustygsti vietoje.

Nieko jam neatsakiau, o jis nenutraukė akių nuo manęs. Vaikinas tikrai išvaizdus, su juodu smokingu, kuris jam puikiai tinka ir pabrėžia jo figūrą. Vyresnis už mane.

-Dar ilgai mane nužiūrinėsi? - paklausė pastebėjęs.

-Tik įvertinu tave, - atsakiau nepasimetus.

-Ir koks vertinimas? - nusivaipė.

-Tu nenori jo išgirsti, - netikrai nusišypsojau, tuo pat metu atsidarė terasos durys.

-Oho, kokia staigmena, - įžengė Hendris.

-Jūs pažįstami? - paklausė tas paslaptingas vaikinas.

-Čia aš turėčiau klausti, ar jūs pažįstami, pusbroli, - atkirto.

Pasimečiau.

-Prisiminiau! Tu ta mergina, kuri vadovauja Hendriui ir Rafaeliui, - nusijuokė rudaplaukis, - ar galiu tau pabučiuoti ranką iš dėkingumo?

Pavarčiau akis.

-Iš dėkingumo gali bučiuoti grindis, - sumurmėjau.

-O tu tikrai tokia, kokia tave ir apibūdina žurnalistai, - tarė vaikinas.

-Nenuvertink mūsų voverytės, - Hendris pasimėgaudamas stebėjo šį spektaklį.

Voverytės? Ar jis jau spėjo prisigerti?

-O aš galvojau jau nebeliko tokių durnelių, kurie tiki žurnalistais, - gūžtelėjau pečiais.

-Dabar supratau, kad jie ne visada meluoja, - nusijuokė vaikinas.

-Aš manau, kad jus reikia supažindinti, - įsiterpė Hendris.

-Tikrai? Nes aš taip nemanau, - sarkastiškai tariau.

Jis ruošėsi man kažką atsikirsti, tačiau mūsų apsižodžiavimą nutrauke trumpam nutilusi muzika ir triukšmas salėje, tiesiu taikymu nuėjau į ten. Žmonės stovėjo kraštuose nustebę, o prie durų ponia Antonettė, Zislid ir Amelia?...
Priėjau arčiau.

-Kas čia vyksta? - pasimetusi paklausiau.

-O ką ji čia veikia? - spigtelėjo Amelia.

-Tylėk! - sušuko brolių motina, - Ellen yra mūsų šeimos narė, o tu eilinė paleistuvė! Išveskit ją.

Staiga pasigirdo plojimai salėje. Tai atkreipė vakaro damos dėmesį. Atėjo metas vyrui pasveikinti žmoną. Davidas Hensonas žino, kaip išsisukti nuo tam tikros situacijos ir atkreipti dėmesį. Pačiu laiku ir tinkamoje vietoje jis sugalvojo įteikti žmonai dovaną.

Savo žmonai Davidas padovanojo gėlyną. Tiesiog taip paprastai. Turbūt suprato, kad jai pabodo sėdėti namie ir reikia veiklos. Ką gi, dabar Hensono imperija valdys ir gėlyną - kelis šilnamius, kuriuose augs gėlės ir gėlių parduotuvę. Kol kas parduotuvė viena, bet manau ateityje tikrai išsiplės.

-Tu mane persekioji? - paklausiau, kai vaikinas iš terasos atsistojo šalia manęs.

-Mes taip ir nesusipažinom. Aš Federico, - prisistatė.

-Na, mane tu jau pažįsti, - gūžtelėjau pečiais ir atsisakiau šampano taurės, kurią siūlė padavėjas.

-Bent iš mandagumo, galėtum pasakyti savo vardą, - pasilenkęs arčiau tarė, nes muzika pradėjo groti garsiau, - kitaip vadinsiu tave taip, kaip Hendris - voveryte.

Grojo gyva muzika, aplinka papuošta daugybe gėlių, apvalūs staliukai su vardais. Jeigu nežinočiau kur esu, manyčiau, kad vestuvėse.

-Ellen, - sumurmėjau savo vardą. Šiti žmonės tikrai bepročiai, aš visdar nepriprantu.

-Malonu susipažinti, Ellen, - nusišypsojo, - beje, man atrodo atsitiko toks netikėtumas, kad mes sėdėsime prie vieno stalo, kadangi mano mylima teta sugalvojo jai artimiausius vaikus susodinti kartu.

Taip žinoma. Likimas iš manęs ir vėl tyčiojasi.

Mandaguolis atitraukė man kėdę ir aš atsisėdau. Prie šio stalo aišku sėdėjo Hendris, Rafaelis, ponio Davido vyriausia dukra Reyna ir dar viena mergina, kurios aš neesu mačiusi. Dvi vietos buvo tuščios.

-Negaliu patikėt, kad motina uždraudė atsivesti Amelia, - piktai tarė atsisėdęs Rafaelis.

-Tikrai? - suvaidinau nustebusią, - kodėl tu pastoviai erzini tėvus tasydamasis su ta mergina?

-Ne motina, o tėvas, - nusijuokdamas įsiterpė Hendris.

-Ellen? Kokia staigmena, bent kažkas masto logiškai, - pagaliau mane pastebėjo Reyna ir atsisukusi pakštelėjo man į skruostą.
Negaliu sakyti, kad nemėgstu šios trisdešimetės blondinės, bet ji keistoka.

-Man taip pat malonu tave matyti, - šyptelėjau.